Steveno Spielbergo režisuota 2012 m. juosta Lincoln spaudoje išliaupsinta ir labai stipriai.Tai buvo netgi viena iš dviejų labiausiai tikėtinų favoričių garbingajai Oskaro statulėlei vasario pabaigoje laimėti. Mano rašliavas skaitantiems, jau žinoma, kad baisingai sirgau už tai, kad tą stipriai politizuotą prizą laimėtų labai kritikuojamas Argo. Dabar, kai pagaliau atradau laiko pažiūrėti ir didžiausią B.Afflecko kūrinio konkurentą, o Oskarai jau seniai praėję ir primiršti, galėčiau tik dar kartą pasidžiaugti, kad laimėjo manasis favoritas. Nežinau, gal dėl to, kad nesu didžiulė S.Spielbergo gerbėja ar dėl to, kad filmas stipriai prailgo, nepasakyčiau, kad išliaupsintasis Lincoln komplytli blū mai maind.
Filmas prikelia labai įdomų istorinį laikotarpį – JAV pilietinį karą ir antrąją prezidento Abraomo Linkolno kadenciją. Šalis išsekinta, tauta susiskaldžiusi, tačiau siužetinės linijos centre ne karo laukas ir ne kruvinos mūšių scenos. Didžiausias dėmesys šioje biografinėje dramoje skiriamas politinėms rietenoms kongrese tarp respublikonų ir demokratų dėl tryliktosios konstitucinės pataisos, panaikinsiančios vergovę. Būtent stiprėjantis kongreso nesutarimas šalį fundamentaliai galinčiu pakeisti klausimu išryškina fenomenalią Abraomo Linkolno asmenybę bei diplomatinius sugebėjimus.
Nors jau daug kur skaičiau, kad filmas kritikuojamas už tai, kad menkai pasakojama apie prezidento A. Linkolno gyvenimo tarpsnį prieš tampant prezidentu, jo jaunystę, o apie dalį gyvenimo detalių užsimenama tik labai fragmentiškai, aš kaip tik su tokia kritika nesutikčiau. Man pasirodė labai puikus sprendimas apsiimti atkurti būtent patį karščiausią ir daugiausiai jo, kaip politiko, gebėjimų pareikalavusį etapą, t.y. besibaigiant pilietiniam karui bei stiprėjant ginčui kongrese tarp vergovės šalininkų ir priešininkų. Būtent dėl to didžiąją dalį filmo stebėti yra nepaprastai įdomu, nes puikiai išlaikoma įtampa, o žiūrovo dėmesys išlieka prikaustytas.
Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, labai įdomus sprendimas būtent tokių politinių realijų kontekste prikelti įžymųjį tautos tėvą. Niekam ne paslaptis, kad respublikonai šiandien Amerikoje išgyvena sudėtingus laikus, nes vien jau dėl konservatiškumo migracijos politikos klausimu yra praradę didžiulę elektorato dalį. Tad šis filmas, man atrodo, yra labai puiki ala užslėpta pastanga priminti tiek pačiai Amerikos visuomenei, o gal net pačiai Respublikonų partijai, šio politinio judėjimo šaknis ir tai, kad būtent jie ir buvo ta nuošidžiai, nuosaikiai ir iki galo kovojusi politinė jėga, sąlygojusi vergovės panaikinimo triumfą.
Atsiribojant nuo politinių realijų ir filmo aktualumo, negalima nepažymėti, koks teatrališkas ir estetiškas yra šis 12 Oskarų nominacijų pelnęs filmas. Operatoriaus Januszo Kaminskio darbas tiesiog fantastiškas, o dekoracijos puikiai leidžia įsijausti į XIX a. antrosios pusės Amerikos dvasią. Labai patikęs sprendimas ir tai, kad didelė dalis scenų nufilmuota ganėtinai blausioje šviesoje, kas tik dar labiau leidžia pajusti laikmečio ypatumus. Turbūt vienintelis juokingas ir užkliuvęs techninis dalykas – siaubingai daug scenų, kuomet genialusis Daniel Day-Lewis rodomas profiliu, taip tik įkyriai primenant, koks garsus šešioliktojo prezidento profilis, ir kaip nepriekaištingai jis atkurtas. Taip, ok, visi naktį prikelti turbūt galėtume jį atpažinti, bet enough is enough. Na, bet čia turbūt išlenda mano nemeilė S. Spielbergui, mėgstančiam tokias patosiškas ir pernelyg ką nors garbinančias detales.
Kalbant apie aktorių komandą, tai tikrai nieko nenustebinsiu pasakydama, kad Daniel Day-Lewis tikrai vertas buvo to Oskaro. Duočiau jam ir antrą. Net nelabai galėčiau pasakyti, kas būtent taip sužavėjo, nes jis nėra siaubingai emocionalus personažas (JAV prezidentas, kamon, turi būti santūrus), tačiau kiekvienas jo ištariamas žodis, padaromas judesys arba mimika džiugina ir kartu tave stebina, kaip žmogus gali taip stipriai įtikėti tuo, ką daro. Vis dėlto ne vienas jis filme pasirodo puikiai – spaudžiu dešinę visiems trims antraplaniams, t.y. tiek prezidentienę puikiai suvaidinusiai Sally Field, tiek puikiai pažįstamam Tommy Lee-Jones’ui bei, žinoma, labai promising žvaigždutei Josephui Gordonui-Levittui. Nepaisant to, kokio ilgio jų dialogų būta ar kokio svarbumo vaidmuo, – jie visi pasirodė puikiai, o Sally Field tikrai mažų mažiausiai nustebino.
Žodžiu, nors atrodytų, kad filmą tikrai vien išgyriau ir gali pasirodyti neaiškus pirmojoje pastraipoje išreikštas šioks toks nusivylimas, visgi juosta turi du didžiulius trūkumus, kodėl leidžiu sau kritikuoti S.Spielbergą. Pirmiausia, tai filmas tikrai pernelyg ištęstas ir nors aš esu labai kantri žiūrovė, – nepamenu, kada taip dažnai filmui einant į pabaigą žvilgčiojau į laikrodį. Dalį scenų, manau, tikrai buvo galima prakarpyti, taip tik dar nuosaikiau išlaikant įtampą. O antras dalykas, kuris labiausiai ir sugadino filmą (o gal veikiau tik mano įspūdį, nežinia), tai neabejotinai filmo pabaiga. Tikrai nespoilinsiu ir nesakysiu, kas ir kodėl sugadino nuotaiką, tačiau čia buvo tas atvejis, kai turbūt galėtum sakyti, kad „pabaiga buvo netikėta“ visa įmanomai blogąja tokio pasakymo prasme. Tad turbūt, jei ne paskutinis pusvalandis, būčiau drąsiai rašius šitai įdomiai suregztai politinei dramai cielą dešimtuką, tačiau po tokios pabaigos Stevenukas tikrai to nesulauks, sorry, dude. Na, bet pažiūrėti, tai kaip visada, verta ir net labai, o istorijos bei politikos mėgėjams – netgi būtina.
No one is loved as much as you by the people. Don’t waste that power.
