Die Hard franšizę aš mėgstu turbūt nė kiek ne mažiau nei savo dievinamąją Bondiadą. Visas dalis esu mačiusi ne du ir tikrai ne triskart, o kiekviena naujiena apie A Good Day To Die Hard gerus pusę metų namie sukeldavo po nemenką džiaugsmo klykavimų bangą. Spygavau spygavau, laukiau laukiau, o iš kino salės išėjau ganėtinai nuvilta.
1988 m. šiandien jau legendiniu tapęs Niujorko policininkas Johnas McClane’as (akt. Bruce Willis) ekranuose pasirodė pirmąkart ir iškart tapo mėgstamu veiksmo filmų fanų personažu. Pirmojoje dalyje išgelbėjo dangoraižį, antrojoje – oro uostą, trečiojoje – jau visą Niujorką, o sugrįžęs po dvylikos metų pertraukos su ketvirtąja old schooliniu būdu sudorojo ambicingus hakerius, sukėlusius grėsmę visam JAV nacionaliniam saugumui. Žodžiu, Johno žygdarbių mastai augo sulig kiekviena legendinės serijos dalimi, tad gal ir nenuostabu, jog penktojoje vien Amerika kūrėjai nebeapsiribojo.
Taigi tataigi, penktosios „Kieto riešutėlio“ (kiek save prisimenu, tiek man šis vertimas nenustoja atrodyt absurdiškas) dalies veiksmas vyksta Maskvoje. Jau vien tai man kažkaip atrodė labai promising, nes gi matę mes tą Niujorką ir iš kairės ir dešinės, ir iš apačios ir viršaus. Nors filmuota Vengrijoje, viskas parodyta baisiai purvina, apleista, o pati gražuolė Maskva fone pasivaidena stipriai per retai. Sakyčiau, šis filmas tik dar vienas pretekstas tūlam amerikiečiui ir toliau dėti lygybės ženklą tarp SSRS ir šiandieninės Rusijos, o Europą bendrąja prasme laikyti kaip mažų mažiausiai neišsivysčiusį, purviną regioną.
Siužetas, mano manymu, lėkštokas, nuspėjamas ir tikrai ne itin įdomus. Ne vienas filmo epizodas nuobodžiai ištemptas, kai kurie dialogai bjauriai banalūs, o įtampa taip pat tinkamai neišlaikyta. Trumpai nusakant esmę, – Johnas skrenda į Maskvą, kad surastų savo į bėdą patekusį sūnų. Nuvažiavęs sūnų randa sumautoj situacijoj, tai tuoj tėviškai griebia už ginklo ir pradeda siautėti sau įprastu stiliumi. Tolesni įvykiai teatskleidžia vis dar klišių pilną amerikiečių požiūrį į Rusiją, bet užsimindama plačiau rizikuočiau spoilinti.
Kadangi veiksmas vyksta Rusijoje, savaime suprantama, filme nemažai rusų kalbos. Prieš eidama maniau, kad išgirsiu tokią pat absurdišką rusų kalbą kaip Guy Ritchie RocknRolla, bet sakyčiau, nors vietomis akcentai kelia juoką, man autentiškumo šia prasme užteko, labai nesikabinėčiau. Iš kitos pusės, labai juokingai ne vienoje vietoje mėtomasi nuo vienos kalbos prie kitos – keliose scenose, kur rodomi vien tik veikėjai rusai, šnekama ir angliškai, ir rusiškai, dažniausiai klausiant viena, atsakant kita kalba. Nesuprantu šito keisto sprendimo, nenumirs gi tie amerikiečiai daugiau subtitrų perskaitydami.
Trumpai apžvelgiant techninę pusę, tai teigčiau, kad A Good Day To Die Hard stipriai nusileidžia 2007m. Live Free or Die Hard. Sprogimų būta, specialiųjų efektų irgi, bet tokio paties didingumo tikrai nesijaučia. Čia turbūt telieka kaltinti studiją, kuri gerokai apkirpo šios dalies biudžetą. Juk it’s always about the money. Visgi puikus operatoriaus darbas čia tikrai pagelbėjo, tad vietomis galima pasidžiaugti kad ir kuklesnėmis, bet kokybiškomis ir makleiniškomis veiksmo scenomis.
Geroji filmo pusė, savaime suprantama, yra charizmatiškasis Bruce‘as. Be galo myliu aš šitą bičą nuo vaikystės ir labai džiaugiuosi, kad jam vis dar užtenka parako šiknoj ir toliau tęst savo nuotykius. Nors jau ketvirtąją dalį filmuojant, skundėsi ne kartą, kad dėl amžiaus (2015 m. švęs visą didelį ir riebų šešiasdešimtmetį) jau tapo sudėtinga šitaip lakstyt ir draskytis, netyla kalbos, kad su penktąja jis taip šito reikalo nepaliks.
Kiti aktoriai prieš tėvuką B. Willisą stipriai nusileidžia, netgi vieną pagrindinių veikėjų įkūnijantis Sebastianas Kochas. Iki tol tekę jį matyti tikrai stipriose juostose – The Lives of Others, Manipulation – ir jis man buvo palikęs labai gerą įspūdį, tačiau šįkart jo vaidyba nebuvo labai įtikinanti, o ir dėl keistoko scenarijaus pats personažas ne iki galo išvystytas. Kalbant apie McClane‘o sūnų suvaidinusį Jai Courtney, kažko stipriai geresnio irgi nepasakyčiau – toks vidutiniokas, nieko ypatingo. Na, arba man gal tiesiog norėjosi garsesnės pavardės į legendos sūnaus vaidmenį, nežinau.
Apibendrinant visus įspūdžius, tai tikrai nelaikau šios dalies sėkmingu legendos tęsiniu, ypač kai ketvirtoji po ilgos pertraukos buvo grįžusi su tokiu didžiuliu kokybės ir efektų trenksmu. Į Briusą pažiūrėt smagu, palakstyt su juo irgi, jo juokeliai kaip visada labai juokingi, tačiau telieka viltis, kad planuojama šešta dalis legendinį Johną McClane‘ą išlydės kur kas didingiau.
Me and my boy here, we’re gonna put a whuppin’ on ya!
