Šventėms praėjus, gyvatei atšliaužus, nuspręsta nubraukti dulkes nuo suru.lt knygų lentynos ir pažiūrėti, kokių skaitalų ten užsilikę nuo pernai bei užpernai. Šįkart už akies užkliuvo David Lodge romanas „Mintijimai…“ [išleistas 2011 m., Baltos lankos], kurį net ir sesijos kamuojama tiesiog ryte surijau.
„Mintijimai…“ yra 2002 m. pasirodęs britų rašytojo, daugybės pjesių ir televizijos scenarijų autoriaus, literatūros tyrinėtojo romanas. Nors man tai buvo pirmoji jo skaityta knyga ir iki kol šioji neatsidūrė rankose, apie jį nė žodžio nebuvau girdėjusi, vos jį pagūglinus supratau, kad šitas bičas man patiks, – jis lyginamas su tokio lygio rašytojais kaip John Updike bei Philip Roth, o pats Anthony Burgessas vadina jį „vienu geriausių savo kartos romanistų“. Tad sudominta tokių palyginimų bei vertinimų, ėmiausi knygos ir likau sužavėta.
Tai neabejotinai yra vienas originaliausių romanų, kuriuos esu skaičiusi pastaruoju metu. Ir tikrai taip, labiausiai dėl visose recenzijose akcentuojamos romano formos – tai skaitai vieno veikėjo dienoraščio ištrauką, tai kito, tai elektorininius laiškus, tai keistus ir eksperimentinius jaunų rašytojų prozos darbus, o čia žiūrėk jau kitas skyrius, ir viskas vėl pasakojama trečiuoju asmeniu. Kaip M.Antonioni su kadrų priešpastatymu savo filmuose, taip ir Lodge savo romane žaidžia meistriškai, kaitaliodamas skaitytojo poziciją, ir su kiekvienu puslapiu didina smalsumą, kas ir kaip bus pasakojama toliau.
Kalbant apie patį romano turinį, jo tematika nėra tokia orginali kaip forma. Visgi tokios temos kaip meilė, neištikimybė, seksas, mirtis, dvasinės kančios, mano nuomone, visad literatūroje buvo ir bus tiek provokatyvios, tiek įdomios, tiek aktualios. Svarbiausia siužetinė linija yra užsimezgęs ryšys tarp vedusio kognityvinių mokslų profesoriaus bei neseniai našle patapusios rašytojos. Nors abu jie iš absoliučiai skirtingų pasaulių, o nuomonės išskiria kalbant net bendriausiomis temomis, tarp jų užsimezga įdomi, keista, uždrausta, tačiau kartu be galo intriguojanti draugystė.
Nepaprastai patiko ir pats rašytojo rašymo stilius. Turi ir tam tikro bukowskiškumo, tačiau kartu yra labai turtingas kultūriniais bei socialiniais kontekstais. Nuo seno mėgstu, kai romanų veikėjai cituoja savo mėgstamus autorius ar aršiai reiškia nuomonę apie savo laikmečio politines aktualijas. To nevengia ir pats David Lodge, taip glostydamas mano geros literatūros išsiilgusią širdį ir tik dar labiau man patikdamas.
Žodžiu, jei tik atrasit kur kokioj lentynoj, griebkit ir skaitykit, – smagi ir praturtinanti pramoga.
Išleista: 2011 m., Baltos lankos.
Puslapių: 494.
Tik pažiūrėki, kas sugrįžo 😀 NAIS!