Daugiau nei trejus metus tylėję(s) Kettel ir Secede puikioje olandų įrašų studijoje Sending Orbs išleidžia albumą When Can. Albumo pavadinimas puikiai atspindi šių IDM/ambient monstrų kūrybos viziją – jie pavaro. Kai tik gali.
Kettel. Pastaraisiais metais apraminęs savo produktyvumo arklius (tai jau 11 albumas), žmogus, išgarsėjęs dėl savo įvairiapusiškos, itin aukštų standartų vizijos į elektroninę muziką. Iki 2009 metų, jo albumai sekė kasmet. Mane papirkęs Volleyed Iron [2005] darbu šis atlikėjas apsigaubė nenuspėjamojo amplua. Kiekvieno albumo sąstate skirtinga komplektacija – modern classical, IDM, acid, downtempo, leftfield ir visa vienyjantis ambient. Apie tokius kūrėjus kaip Kettel, šnekėti yra kone nuobodu, nes jo analizavimas – tai gryna refleksija į tuometinį laiką, kurį, kaip įsivaizduoju, atspindi Reimer Eising metų emocijų kratinys. Tačiau asmeniškai labiausiai patinka jo abstrakčios klasikos, ambient veidas, o ne visi tie cheesy organic folk reikalai.
Secede. Ne toks produktyvus kaip Kettel, tačiau fantastinių keturių albumų autorius, mane pavergęs nuo pat debiutinio įrašo. Jo santūrų, subtiliai pozityvų skambesį įsimylėjau momentaliai. Skambesio požiūriu Secede daug pastovesnis nei Kettel, todėl jis gali patikti lokalesniai žmonių grupei, tačiau, kai pamačiau jų bendrą įrašą, nebyliai tikėjausi, jog būtent jis bus aktyvioji dominantė šioje sąjungoje.
Sending Orbs. Nuostabusis olandų leiblas atsigauna po trejų metų pertraukos. Tai antrieji Kettel ir Secede namai, atviri Yagya, Markus Guentner, Blamstrain, Funckarma/Legiac darbams. Nėra nei vieno įrašo, kurį galėtum vadinti nepelnytu iš Sending Orbs. Kone visus albumų viršelius puošia dizainerio – skulptoriaus Jeroen Advocaat futuristinės iliustracijos, puikiai įvedančios į albumo nuotaiką. Šiųmetinio albumo viršelio stilius – abstraktus peizažas, keičiantis fasadinį ploštės veidą orbitų virtuvėje.
When Can. Leidinys, talpinantis savyje dviprasmybę. Keli kūriniai stulbinantys, keli – nenuvedantys iki euforijos. Kirsten, Admittance, Deliria Noon, Jahe – nuostabūs, vieni gražiausių darbų, išleistų šiemet. Fullmoon – kaip paminėjo Sutemos, geriausia daina iš šio albumo. Tas švilpavimas su hung-drum’o užmačiom tiktų vietoj Morricone The Goog, The Bad and The Ugly temos, jei Sergio Leone filmuotų naują vesterną. Kiti albumo kūriniai neįtikino tapti geriausiais, tačiau stabiliai sruvenantys bendrame kontekste. Visumoje – itin rekomenduojamas.
Subtilios romantikos, stilingumo, ramybės ieškotojams When Can taps geriausia dovana Kalėdoms.
kai skarbonkė