The Inertials – naujausias Cristian Vogel albumas, išleistas Shitkatapult įrašų studijoje prieš mėnesį. Čilėje gimęs, Anglijoje užaugęs, Šveicarijoje gyvenantis, Vokietijoje įrašinėjantis elektronikos pionierius grįžta prie techno ištakų.
Elektroninės, o ypač techno muzikos pasaulyje Cristian (kaip pats pabrėžia – be H) žiba jau daugybę metų. Išgarsėjo dėl išskirtinos gebos jungti musique concrete ir savaip matomą avant-gard‘ą su 4/4 ritmika. Pirmasis britas pasirašęs sutartį su žvaigždžių kalve – Tresor studija, savo kūrybą skleidžia daugiau nei 20 metų. Nuo 2003 metų intensyviai bendraudarbiauja su šveicarų choreografu Giles Jobin, savo garsiniu teptuku nuspalvinantis jo šiuolaikinio meninio šokio koncertus.
Pastarieji albumai Cristiano istorijoje ir buvo leidiniai iš šokio koncertų, kuriuose dominavo glitch, minimal, abstraktizmo kūryba, kurie, apart The Never Engine [2007], manęs per daug nesudomino. Prisipažinsiu, jog didžioji dauguma Cristian Vogel muzikos konsistencijos yra itin klampi ir priverstina klausytis ne bet kokioje terpėje. Nežinau ar tai sėkmingų į(si)prasminimo paieškų rezultatas, tačiau šiųmetinis The Inertials – nuo pradžios iki galo – saldinantis mintis. Tai vienas iš darbų, iš kurio paleista strėlė sminga vis kitur ar kitaip. Cristian, kaip ir visuomet, išliko gulėti kompleksiškumo apkasuose, bemėtantis eksperimentikos bombas. Nors šis albumas kvėpuoja techno energija, klasikinio 4/4 ritmo čia tik vienas kūrinys – Spectral Transgression. Visa kita – mišinys tarp burbuliuojančio dub/IDM/cosmo/ambient/dubstep junginių.
Chaotiškų garsų ir ritmų mišinys, kuriame sudarytos idealios taisyklės estetikai ir savitai tvarkai sklisti. Lyg hyper betvarkė, kurioje viskas turi savo vietą.
Itin rekomenduotina. Tai vienas geriausių šių metų albumų.