Penktadienio naktis, laikrodis rodo dvi, miško taku lėtai vinguriuoja reivo konvojus. Nekantriausi meta transportą pakelėse ir tampa pėstininkais, nes nėr kada. Mano kantrybės taurė irgi senka net ir nuolat pildant ją viskio gurkšniais. Delnai niežti, palapinė palauks, aš noriu šokt!
Pagrindinėje pievoje atsiduriam grojant André Lodemann. Fricas rankų jūrą blaško laiko patikrintu house. Aplinka pažįstama, žmonės matyti – jokių aklimatizacijos vargų ar pojūčių nepatogių, tik noras persiplėšti ir būti visur su visais. Svečią keičia partyzanas Mantas T ir mažiau tampa daugiau. Dar vėliau prasideda techno skerdynės. Pagalvė ir Hallucin į saldžią vatą nevynioja, tiesiog daužo. Švintant už rankos nerti į gelmes kviečia Audrius Ramuva, bet su tokiais kai išeisi, tai gali ir nebegrįžti.
Pagrindiniai penktadienio šokiai prasideda vėlyvais paryčiais. Saulės šviesos nebijantys renkasi po tuo tentu, kur aukščiau. 12 inčų po žeme brandintas minkštas ir kompaktiškas skambesys augina minią geometrine progresija su kiekvienu nauju padavimu. Tokių rytinių šokių patiems ištvermingiausiems šiek tiek trūkdavo prieš tai vykusiose Sūpynėse, tad pagarba už sprendimą ir 10 balų už grojikų pasirinkimą!
Geriau šeštadienio popietė rankoj, nei penktadienio afteris lankoje. Pabudęs iš euforijos ir neradęs atsakymo į klausimą, kodėl laikas eina taip greitai, išsitiesiau palapinėje ir leidausi į sapnus Andriaus Kuvaldos palydimas kokiu tai vilalobišku žingsniu.
Poilsis truko vos porą valandų, nes saulė kirto negailestingai. Miegančių kūnų ekspozija ryte visuomet būna viena smagesnių festivalio akimirkų, o įdomių eksponatų netrūko ir šįkart. Tiesa, bent jau apie prisnūdusius biotualetuose šiais metais girdėti neteko.
Ežero vanduo gaivino maloniai, kaip ir šypsenos sutiktų pakeliui. Maisto ir gėrimų netrūko, tik cigaretės tapo prabangos preke. Dalybos vakaro atgarsiais užleido vietą tingiam vartymuisi ant žolės, o šiam reikalui tinkantį garso takelį pasiūlė Patamsių Gaivalai. Uzi automatų ir prievartos nebuvo, užtat gavosi labai jaukus repo barbekiu. Dope!
Vakaras į Pakretuonę atėjo kartu su Zulusu. Panevėžietis visuomet buvo tarp mano favoritų, toks liko ir sugrįžus namo. Labiau deep nei dub, bet tiko puikiai. Few Nolder man apskritai pasirodė stipriausiu visų šių Sūpynių pasirodymu – Strockis įsibėgėjo palengva, bet kai tėškė gale, tai maža nepasirodė.
Saulty irgi girdėjosi neblogai. Jokio disco, nors Miura tilpo. Bruno Pronsato skambėjo sausokai. Galbūt tokia live specifika, galbūt reguliariai dingstanti elektra įsijausti per daug taip pat neleido. Ką padarysi, pasitaiko net geriausiems! Tuo labiau, kad minia visiškai nesipiktino ir į orą leido jausmingas skanduotes. Bendruomenė, ne kitaip.
Gulėjom hamake ir vijome nuotykių voratinklius. Šviesus judesys vyko ten, kur žemiau – neurotiškais garsais mišką pripildė Eternia Showcase dalyviai. Prie pagrindinės scenos sugrįžom grojant Claudio PRC. Nelikau sužavėtas, bet per daug ir nesitikėjau. Įdomiau skambėjo Split Pulse, jo tripas po Detroitą.
Iš jo į realybę grįžau jau tik sekmadienį. Girdėjau, Mario ir Vidis neblogai dėjo, o festivalis tęsėsi iki pirmadienio paryčių. Ačiū minimal.lt – Sūpynės be didesnių komplikacijų peržengė ribą tarp mažo festivalio ir didelio, neprarado savo žavesio ir esmės – tai buvo, yra (ir bus) draugų festivalis. Mир дружба жвачка!
Foto: Gabrielė
[nggallery id=526]
