Actress – simboliškai paslaptingas ir…..artistiškas pseudonimas, verčiantis gerokai pasukti fantaziją, norint nuspėti, kas po juo galėtų slypėti. Tai – savotiškas raktas ar mįslė, trumpas skambus žodis, įvairias aspektais besisiejantis su muzika. Ar tai Darren Cunningham alter ego, ar meninės koncepcijos simbolis? Bet kuriuo atveju, pastarasis nesislapsto (kaip Burial) ir pateikia jau trečiąjį darbą, susikurdamas sau naujus ir kiek netikėtus kanonus.
2010 metų Splazsh sukėlė nemenką bumą melomanų smegeninėse savo netikėta stilių samplaika, talpinančia bass, techno, electro, experimental, R&B stilius. Pats Darren šį kokteilį pavadino concrete R&B. Šį unikumą asmeniškai daugiau pažinau iš kritikų recenzijų, nes darbas kažkodėl man ne itin gerai sukosi. Gal viskas buvo kiek per šalta ir nevientisa bei priminė ilgą laboratorinį miksą.
2012 dar didesnį ažiotažą sukėlė šviežiai pasirodęs R.I.P. Atlikėjas nenuspėjamas, todėl buvo smalsu. Na, ką gi, galiu pagirti Actress už drąsų ir konceptualų albumą, įkvėptą filosofijos ir Džono Miltono skaitymų. Nuo pradžio iki galo albumas – tarsi kelionė po siurrealų, fantastinį, kiek bauginantį, bet estetiškai gražų pasaulį. Šįkartą tai – nebe žanrinis eskperimentas, o vientisas konceptualus paveikslas, kuriame kiekviena detalė (kad ir kokia kitoniška bebūtų) priklauso daliai visumos. Caves of Paradise (paspalvintas fleitos sąskambiais) turi aliuzijų į Warp Artifcial Intelligence projekto estetiką, kas suteikia tam tikro retro šarmo, tačiau tai nėra nostalgija, o greičiau priemonė ar tinkamas atspalvis koncepcijai perteikti.
Nemaža įrašo dalis – beritmės struktūros, alsuojančios Selected Ambient Works laikų Aphex Twin momentais (Ascending, Marble Plexus), persmelktais keistų kosminių modernios klasikos ar kosmische musik elementų. Kitur prasiskverbia Future Sound of London menanti psichodelika (Uriel’s Black Harp). Ritmiką Actress valdo labai subtiliai ir net keli 4/4 šmotai, neišsiskiria iš gilios ir melancholiškos visumos, o greičiau dar labiau viską suintensyviną. Štai Serpent subtilūs techno ritmai persipina su melancholiškais styginių aidais, menančias Marsen Jules orkestruotes bei sukeliančias elektronifikuotos klasikos įspūdį. Taip, ritmas čia tarnauja ne kojoms, bet vidiams albumo dėsniams, tamsiam, epiniam, mitologiniam, bet tuo pat metu futuristiniam įrašo pasauliui.
Panašiai neoklasikinėmis nuotaikos žaidė Zomby savo Dedication. Tik jei pastarojo skambesys buvo lengvai gracingas, Actress garsas – gerokai monolitiškesnis, menantis ne smuiko solo, bet kontraboso garsą.
Vietomis darbas suskamba tarsi savotiška Eric Satie (jei pastarasis būtų gyvenęs urbanistiniame metropolyje) versija (Jardin, Glint). Kitur atsiveria Fennesz menantis drone (Tree Of Knowledge). Vėlgi pastarasis persmelktas Actress kosmose paklydusiais fleitos semplais. Muzikinis grakštumas čia susilieja su savita lo-fi estetika, mat visas albumas tarsi skendi savotiškame garsiniame rūke, egzistuoja tarsi kitoje plotmėje, nuo kurios klausytoją skiria kažkokia riba, ties kuria skverbiasi garsai. Tačiau tai tik dar labiau įtraukia. Nepaisant to, albumas realus ir ryškus. Garsai sodriai ir efektingai prasiskverbia pro tirštą miglą ir įtraukia.
Neabejotinai, kol kas, turbūt geriausias 2012 elektronikos relyzas. Tai – didelio estetinio išjautimo rezultatas. Actress puikiai manipuliuoja akustiniais garsų elemntais apjungdamas juos su labai unikaliu elektroniniu garsynu. Ir, be abejo, išgauna keliais žodžiais sunkiai nusakomą nuotaiką. Miltono skaitymai, filosofiniai pamąstymai ir nemažas kiekis žolytės pasiteisino su kaupu.
Ne, ponai, jis turi tik kelis gerus gabalus, bet albumas primena kratinį, kurio aš negaliu priimti kaip nuosavo.
Labai puikiai susiklausė – albumo struktūra, atmosfera, super.