2012 metų balandžio 23 dieną (po savaitės) pasirodys Sébastien Tellier albumas My God is Blue. Nežinau, kaip stipriai šis pavadinimas susijęs su gėjais, bet albumas prasideda taip, lyg iš dangaus būtų nužengęs Joe Dassin.
Tokiu būdu Sebas kviečia prisijungti prie jo įkurtos žydros bendruomenės.
Viena iš šios bendruomenės veiklos zonų bus skirta gyvuliškiems žmonių instinktams išlaisvinti. To visai neslepia „paršelių miestas“.
Ir net nekalbant apie klipą – nesu girdėjęs labiau užkrečiančių trijų minučių besikartojančio muzikos. Likusios 43 su puses minutės albume nėra tokios įspūdingos, kaip Cochon Ville. Tačiau praraja tarp kūrinių nėra tokia didžiulė, kaip buvo tarp La Ritournelle ir likusių kompozicijų Politics [2004] albume.
Ketvirtas Sebastieno albumas gavosi labai romantiškas ir jausmigas. Jau minėjau Joe Dassin? Tai dar pridėsiu Serge Gainsbourg ir Jacques Brel. Nes nepaisant visų tų madingų electro/disco primočkių darbas yra labai solidus, brandus, netgi (nepabijosiu to žodžio) monumentalus.
Tačiau nesijaudinkite. Senoji prancūzų elektronikos mokykla (nuo Daft Punk iki AIR) iš pono Tellier neišgaravo. Tad jeigu jums patinka tai, ką italai daro geriau (nu ten Chromatics, Desire…) arba patiko pernykštis bojevykas mergoms apie švelniai žiaurų lenktynininką – tikrai įsijungsite šį albumą naktinių glamonių režimui.
