Psichodelinės ramybės vėliavnešiai iš Izraelio apie save mėgina priminti koncertiniu disku ALive, ką tik išleistu Aleph Zero studijoje, surenkant 7 įsimintiniausias, bet ne geriausias savo dainas.
Yaniv Shulman ir Omri Harpaz 2002 metais sukūrę albumą Soundscapes And Modern Tales metė iššūkį Shpongle, kaip žydų atsaką britams, nuo kurių susvaigo didžioji pasaulio chillout megėjų dauguma. Vėliau sekęs In Search Of A Meaningful Moment tik sustiprino jų artileriją. Šie du albumai yra lyg dviejų tomų ambient pasaka, sukurpta iš urbanistinės elektronikos ir padėtos ant fėjų miško apsamanojusio kelmo. Tyrumo, svaigulio ir konkretumo dviejų valandų mišinys, mano kaupiamosiose kloduose yra vertinamas ir labai branginamas jau daugel metų. Po trejų metų sekę albumai Random Thoughts ir Endless Rhythms.. patalpino muzikantus į daugiau IDM, avantgarde-jazz skyrių. Neblogi albumai, tik vietomis pristigus idėjų buvo dengiamasi maskuojančia eksperimentikos kauke, kurios dėka albumai tampa paviršutiniški ir neišbaigti. Kadangi aš nelabai imponuoju pastariesiems pilnametražiams, todėl šviežiasis ALive (kurį vyrukai išleido po beveik 5 metų tylos), surinktas TIK iš paskutinių albumų turinio – yra vertinamas kaip hm?!?..
Nejaugi per šitiek laiko nebuvo galima išspausti nei vienos naujos dainos? Sutinku, kad kūriniai perdaryti neblogai (visos kompozicijos pradedamos originalaus skambesio versijomis, vėliau, neva netikėtai, prisijungia krūva gyvų instrumentų ir viskas užsibaigia kaip paviršutiniška downtempo šokinė daina), tačiau, net kolegų iš Anglijos – Hallucinogen In Dub Live versija turi naujų kūrinių. Negana to, kūrinių selekcija yra visiškai dvejotina, neatspindinti tikrosios Shulman kosminės dvasios. Nežinau, ar tai yra daryta būtent dėl ‘koncertinio varianto’ ar dėl ‘garsiausių dainų rinkinio’ – tačiau dar kartą įsitikinu, jog itin retai koncertiniai albumai turi pasisekimą.
Šio grįžimo į sceną neužskaitau, laukiu tikro NAUJO albumo.
Fantastiška muzika!!!