Freaks On Floor albume „Hello Girls!“ net trijų dainų pavadinimai prasideda „H“ raide

Tuo tarpu pirmame albume Freaky Wonder buvo trys dainos iš „F“ raidės. Esu įsitikinęs, kad jie taip specialiai… Jau neminint fakto, kad pridėjo dvi dainas prasidedančias „O“.

O jei rimtai – nusivyliau. Be tai, tikriausiai, ne grupės kaltė. Po gero debiutinio albumo ir naująjį darbą afišuojančios pirmos kregždės Freedom, Piece & Me iš vaikinų tikėjausi daug. Ko gero, būsiu perdegęs.

Prasidėjo nuo viršelio. Jūs tik pažiūrėkit keliais centimetrais aukščiau…
Ar taip turi atrodyti rimtos grupės viršelis?

Na, jei taikai vien į merginas (ypač tas, kurios dar nebaigė mokyklos) – tuomet gal ir gerai. Bet jei nori užsimoti plačiau – vargu. Nei čia pankas, nei Vinetu, nei grafiti. Pirmuoju atveju (adaptuotas parental advisory) buvo žymiai geriau. Ir be jo yra milijonai gerų idėjų. Matyt, lietuviai dar neįvaldė doodleart’o.

Net Suru.lt pasiūlytas viršelis būtų labiau tikęs…

Antra – svarbiausiais dalykas – turinys, t.y. pačios dainos. Kuomet lietuviškoji blogoteka parodė Realize Things – pamaniau, kad tai bus vienas silpnesnių gabalų albume.

Tai įsivaizduokit, kaip būna, kai pasiklausęs plokštelės suvoki, jog tai viena geresnių dainų joje? Kaip tuomet jaustis??

Ne nu, aš suprantu, kad mamai visi jos vaikai gražūs. Bet ar su tokiu albumu galima nustebinti Europą? Chuj ten Europą. Bent Baltijos valstybes pabandykim. Ir chuj ten nustebinti. Pradžiai bent sudominkim. Nes abejoju, kad Freaks On Floor tikslai – pasitenkinti tik lietuviška publika. Juk antraip nedainuotų vien angliškai, logiška manyt, ar ne?

Taip Realize Things turi potencijos (nors man ir nepatinka, kad rašo amerikietiškai, užuot naudoję realise). Bet tai tik antras hitas be Freedom… (bet ją dar atskirai išpeiksiu). Be šitų dviejų yra dar tikrai neblogas kavalkas Harder. Bet ar du su puse hito (iš devynių) albume yra geras rezultatas? Ypač kuomet nori būti ir red, ir hot, ir chili… Retorinis klausimas.

Trečia – dainų eiliškumas. Turėjau progą klausytis Hello Bitches! (tiesa, dar nesumasterinto), kuomet dainos jame buvo išrikiuotos štai tokia tvarka. Skambėjo kur kas prasčiau palyginus su galutiniu rezultatu (ne vien dėl masterio). Įsivaizduokit, kai pradžia (History of Stories) nėra įtikinama, nes juk tai „tik“ intro, o iš kart po jos gauni Hello Girls. Taip, šitoj vietoj jau, tikriausiai, reikėtų prisipažinti, kad titulinis – blogiausias kūrinys albume (IMHO). Ir dar ant viršaus – neaiškios reputacijos Only. Argi taip pradedami albumai? Visi (netgi Kings of Leon) žino, kad antru numeriu plokštelėje turi būti įrašytas būsimas hitas.

Todėl džiaugiuosi, kad galutinėje versijoje dainos išrikiuotos kita tvarka. Tokiu būdu „gerų“ ir „blogų“ (atleiskite už banalius epitetus) balansas pasiskirsto tolygiai. Juolab džiugu, kad grupė ir pati suvokia dainų albume eiliškumo svarbą.

Justinas sakė, kad yra labai patenkintas masteringo, kuri atliko Howie Weinberg, kokybe, nes ir iki tol suvestas albumas jam skambėjo gerai. Bet turiu priekaištų dėl stipriausios dainos – Freedom, Peace and Me. Ankstesnės versijos live/demo/grunge skambesys atrodė kaip užmanymas. Bet albumui ji perrašyta naujai – reiškia kažkas netiko. Tačiau, kaip bebūtų liūdna, net ir antruoju bandymu nepavyko išgryninti to deimanto. Nesu tikras, kaip ji turėtų skambėti (gal tai turėtų būti tarpinis variantas tarp to, kas girdima koncertuose ir nušlifuotos studijinės versijos?), bet daina tikrai nusipelno geresnio elgesio su ja. Esu įsitikinęs, kad koks nors Rick Rubin žinotų, kaip sutvarkyti šitą reikalą. Sekantį kartą perduokit riebesnius linkėjimus rėmėjams.

Na ir trukmė. Panašaus ilgio darbus (9 dainos, 33 minutės) dažniausiai priimta vadinti EP (t.y. extended play, vietoj long play). Natūralu, kad technariams nesunku vietoj šešių minučių um-dyš, um-dyš pavaryti aštuonias. Bet ir tų pačių RHCP albumas I’m With You trunka valandą, o Stadium Arcadium į du diskus vos tilpo. Gali skambėti lyg iš serijos „kokį šūdą čia atnešei? ir dar tiek mažai?“. Tačiau tikrai geriau rečiau, bet taikliai.

Grupė teigia, kad su antruoju albumu jie tapo brandesni. Paklaustas „į ką labiau panašus naujas albumas: Pearl Jam, Red Hot Chili Peppers ar Foals?“ Justinas atsakė, kad į Freaks On Floor. Gali būti.

Aurelijus minėjo, kad Lietuva – kritikų ir patarėjų kraštas. Suprantu, kad jam pochuj. Bet man antras albumas panašus į pirmą, tik anas patiko labiau. Mano nuomonė į dangų neina. Man ir nereikia.

Juoba, kad Freaks On Floor reikia klausytis ne iš kompaktų, o koncertuose.
Štai kaip jie antradienį atrodė Opus3 studijoje: