Rasabasa ar El Classico (moteriškajai suru.lt auditorijai primenu, kad El Classico yra tokios futbolo rungtynės, kurias žiūrėti yra gero tono ženklas)? Toks šeštadieniui dedikuotas klausimas sukėlė lengvą galvos skausmą, tačiau dar nuo TV projekto “Dangus” laikų išlaikytos simpatijos Rasai Bubulytei tapo ta cintramono tablete, padėjusia nuspręsti, kad užeiti į Tamstą bus ženkliai didesnė pramoga, nei klausyti tokio neva komentatoriaus Aurimo Budraičio kliedesių.
Iki vakarykščio koncerto, paskutinis mano kontaktas su Rasa buvo Saulala Raudona albumas, išleistas 2006 m., kurio titulinę dainą iki šiol laikau viena geriausių visų laikų folkloro adaptacijų šiuolaikinei muzikai šalia Atalyjos Saulės ašarų (2009 m. albumas Saula Riduolėla) ir Exem Kuršių (1996 m. albumas Atlanta).
Baigusi „Dangaus“ etapą, Rasa keleriems metams išbėgo iš gimtinės pasitobulinti į Liverpulį. Čia 2009 m. gimė norvegiškai lietuviškas projektas – grupė, pavadinimu Rasa basom, vėliau susiliejusiu į Rasabasa: keturi norvegai ir lietuvaitė. Buvo išleistas pirmasis albumas Rasabasa, o rudenį pasirodė EP 1, kurį vakar buvo galima ne tik įsigyti, bet ir, žinoma, kaip bonusą nugriebti Rasos autografą.
Koncertas Tamstoje buvo jos paskutinis šiemet, nes žiemoti skandinaviškoji grupės pusė nusprendė keliauti namo. “Rasabasa” – dar tik ieškanti savo kelio grupė, dėmesio iš žiniasklaudos susilaukianti ne dažnai, todėl Tamstoje šįkart nepamačiau jokių Lietuvos selebričių, kurie paprastai nevengia išlįsti į viešumą ir „užsiregistruoti“ prieš objektyvus.
Koncertą apšildė arba, tiksliau sakant, bandė apšildyti mergaičiukė, pasivadinusi pseudonimu Umiko. Negaliu pasakyti, kad jai sekėsi. Nepaisant to, kad neaiškaus ir besikeičiančio stiliaus elektroninė, su paraiška į triphopą, muzika bei kažką labai primenančio balso sintezė kartais net labai kabino, tačiau žiūrėti į pusę valandos veido nuo laptopo ekrano nepakeliančią, knoberius sukinėjančią ir vos keletą žodžių tarp dainų pasakančią merginą – paprasčiausiai neįdomu. Priešingai, nei klausyti.
Umiko kiek užmigdyta publika Rasabasą pasitiko santūriai, todėl She ir Train prabėgo visai nepastebėtai. Galbūt prie to gal prisidėjo ir pati dainininkė, tik prieš No Matter pagaliau ilgiau pabendravusi su publika. Gal čia mano neteisingas požiūris, bet tokiuose intymiuose koncertuose, kur žiūrovas savo alaus bokalą gali pasistatyti ant scenos krašto, aš būtent bendravimo su publika laukiu labiausiai. Juolab, kad paprastai į tokius susirenka bene ištikimiausi klausytojai. Kaip ten bebūtų, auditorija pradėjo rodyti gyvybės ženklus.
Keista, bet depresuojanti Satisfaction (taip buvo parašyta grupės “špargalkėje), visiems žinoma kaip At The Door Of Your Dream, papūtė tokia jėga, kad privertė sustingti ne vieną, nes toks gitarų grūzas yra totali hipnozė. Atsigauti po šios dainos prireikė laiko, Hidden Behind praslydo be emocijų. Prieš Colours Rasa praveda mini sveikinimų koncertą ir gimtadienio proga pradžiugina kažkokią merginą iš Šiaulių. Iš publikos pasigirsta pirmieji „pakartot“.
Vietoje pakartojimo gauname lyrišką You Give Me, kuriai kažko trūko. Trūkumus šalina pati Rasa ir, skambant pirmiems akordams, išdainuoja (tiesiogine prasme) prašymą garsistui įjungti daugiau boso. Bosas šią melodingą dainą iškart atgaivina. Ramiai prasidėjusi Ošia vėliau suošia tikru pavasarišku melodingumu per priedainį bei nubanguoja nepalikdama abejingų. Tačiau dar stipresnis ošimas prasideda klausytojų tarpe iškart išgirdus, kad kita daina, Lullaby bus jau paskutinė. Vos tik įsibėgėjus…
Bisui papildomų dainų paruošta nebuvo, todėl dainą pakartojimui išsirinko patys klausytojai elementariu masiniu prabalsavimu. Deja, Satisfaction tarp opcijų neatsirado, pasiklausėme lopšinės dar kartą.
Setlistas:
0. Intro
1. She
2. Train
3. No Matter
4. At The Door Of Your Dream
5. Hidden Behind
6. Colours
7. You Give Me
8. Ošia
9. Lullaby
bisas: Lullaby
Performansas: 8/10 – silpnoka pradžia, be to, toms dainoms, kai Rasai groti nereikėjo, buvo galima pastatyti atskirą mikrofoną, kuris leistų judėti, priartintų atlikėją prie publikos, nes dabar nuo jos buvo atsitverta sintezatoriais.
Garsas: 7/10 – prastai girdėjosi vokalas, „vaikščiojo bosas“, mikrofono pacypimas pliusų taip pat nepridėjo.
Šviesa: koncertas – klube, atitinkamas ir apšvietimas.
Trukmė: 7/10 – nepilna valanda yra mažoka…
Kaina: 20 Lt.
Alus: po koncerto mažas Vilniaus kvietinio sulindo laaaaabai puikiai.
Publika: 7/10 – primigusi ir apatiška, pilnai išsijudino tik tada, kai atėjo metas reikalauti biso.
Gražių merginų: tamsoka Tamstoje, bet merginų įžiūrėjau. gražių irgi.
[nggallery id=452]
Umiko garsas vietomis visai nesureguliuotas buvo, bet koks jis gali/turi buti nzn, man sitas koncertas buvo pirmas kartas Lietuvoje apskritai tad jokiu vietiniu standartu neraukiu.
Sakyciau si mergina dar nevisai gali savo pacios repertuara gyvai istraukti, bet bo, praktika savo padarys.
O Rasabasa, man tokia perdaug pozityvi :). Na su band’u kiek keistai atrode. Bet prasidejus muzikai, nusprendziau nieko dar neteisti. No Matter taip, pirmasis isjudino, nes girdejes buvau tik kelis kurinius, kurie gali tilpti i bla bla intelektualiausio pop rema. Su siuo gabalu, pasirodo, buvo galima kazko idomaus tiketis.
Paskutines dainos geriausiai ir sulipo, tad tiesa sakant geriau trumpiau ir buti paliktam “galejo buti ilgiau ir t.t.” nei dafyga, girtam ir “nu nafik praleidau fule”.
Aurelijus Butnorius uzkliuvo ? 😀