Vėsų rudenį muzikiniame meniu atsirado naujas patiekalas – Ambrosia, kurią pateikė Ultimae Records iš Prancūzijos. Tai dar vienas ambient’o mišinys, kurį sumaišė ir prieskoniais pagardino Fishimself.
Šis vyrukas yra muzikos prodiuseris iš Graikijos, surinkęs dar keletą niekam nežinomų kompiliacijų su beveik nežinomais atlikėjais, daugiausia iš savos šalies nežinomybės. Toks ir pristatymas.
Tokį patį principą išlaikęs ir šiame rinkinyje, kuriame beveik vien negirdėti graikų downtempo muzikantai pateikia visiškai standartinį Ultimae records skambesį. Prancūziją šiame albume atstovauja įrašų studijos vadas Aes Dana ir Asura. Iš esmės nieko negali prikibti, kompiliacija gera, tačiau kai paimi kompaktą į rankas ir žinai, kokios nuotaikos ten sukasi – tampi kiek apatiškas vertinant kokybę ir originalumą. Tokia kryptis ilgainiui priveda prie nuobodulio ir skirtumo nebuvimo, kurį albumą iš visos studijos diskografijos turėti, norint būti susipažinus su jos veikla. Iš kitos pusės – jei esi fanas tokio konkretaus įrašų studijos garso (iš esmės tai tampa nebe įrašų studija, kurioje savo kūrybą realizuoja vienas ar kitas muzikantas, tačiau kone grupė Ultimae), vertini kiekvieną kolekcijos papildymą naujomis melodijomis.
Žodžiu, ne junk-food’as ambient’o megėjams. Skanaus.
Gražiausias albumo kūrinys, pabaigoje nustebinantis savo dramatiškumu:
O dievai! man to pastarosiom dienom truko!