I was in the future yesterday/But now I am in the past/And it keeps taking me back
I was in the future yesterday/And there was a lover I never kissed
Štai tokia reptrospektyvine poetika Blouse puikiai nusako savo kūrybinę koncepciją kūrinyje Time Travel. Pamenate, kaip kažkada liaupsinau jų nuostąbųjį singlą Into Black? Metų kūrinys – ne kitaip. Ir štai dabar turime pilną Self Titled ilgagrojį.
Into Black – metų viduryje visiškai sujaukė mano smegenis netikėtai interpretuotais dream pop kanonais, kietai melancholišku garsu, standžiomis gitarų sekcijomis, kurios tarsi suteikia sturubą visam tam emociniam svaiguliui, kuris tarsi tilto scena su gausybe fejerverkų Paryžiaus naktį filme Les Amants Du Pont-Neuf ištykšta ryškiais potėpiais vasaros naktį. Emocijos sklindančios iš auksinių 4AD laikų? Ir nors Into Black išlieka albumo kūriniu numeris vienas, Blouse pateikia įdomų kontekstą, kuris kuo toliau, tuo įdomiau atsiskleidžia įdėmiam klausytojui.
Prisiminkite laikus, kai post punk ir dream pop buvo labai arti vienas kito. Pastarasis dar pynėsi su goth rock ar post punk niūresniais tonais (ankstyvieji Cocteau Twins), o gotai jau dairėsi svajingesnių sąskambių (Siouxsie and the Banshees Tinderbox, The Cure Desintegration, The Chameleons įrašai). Būtent šitoje teritorijoje ir plaukioja Blouse. Firestarter pirmi akordai mena Siouxsie laikus, tačiau esmė pasisuka kita linkme, kai išgirstu Charlie Hilton vokalą, kuriame susipina Slowdive svajingumas su lengvai badančiais coldwave ledo varvekliais. Charlie be kita ko – įspūdingo grožio mergina.
Ir būtent tada supranti, kad šis darbas nėra vien praeities rekonstrukcija. Oi, toli gražu ne… Time Travel jie tarsi patys savotiškai apsibrėžia savo santykį su praetimi. To be in the future yesterday eilutė suskamba tarsi bandymas atkurti sunkiai pamenamos praeities fragmentus subjektyvių esamojo laiko potyrių kontekste (panašiai darė Marselis Prustas, beieškodamas prarasto laiko savo romanuose). Tos praeities mes gal ir nepamenam, gal ji išlikusi mumyse tik skambančių muzikinių garsų pavidalų, gal joje net negyvenom. Bet kai kurie sąskambiai glūdi tarsi kokie kolektyviniai archetipai. Todėl ir Blouse muzika – aktuali ir novatoriška.
Ir labai žavu, kad ši grupė paliečia tokius atminties užkaborius, kuriuos ne kiekvienas kožnas hipsteriukas žino. Štai, kad ir Videotapes, Controller ir Roses trijulė. Atmintyje iškyla svajingiausi Faith and Disease, Mephisto Walz , Strange Boutique ar Projekt leiblo dream pop numeriai. Tik viskas čia arčiau new wave langvumo, o ne goth melancholijos.
White sąskambiai mena ankstyvuosius Cocteau Twins. Muzikinių asociacijų žaismas čia – beribis. Jos pinasi, saveikauja ir pateikia neįtikėtinus derinius. Štai albumą uždaro pasakiško grožio Ghost Dream ir baladė Fountain in Rewind. Du lėto tempo kūriniai nė akimirkai nenuleidžiantys albumo kartelės ir aukštos natos. Supantys neįtikėtinu svaiguliu, atveriantys nuostabias muzikines erdves. Nė akimirkai neleidžiantys emocijoms atsipūsti nuo savo žavesio.
Ne dažnai prisiminimai suskamba tokiomis nuostabiomis natomis ir taip subtiliai įisilieja į eklektišką dabarties kontekstą. Šiuo požiūriu Blouse debiutas stovi greta kito nuostabaus šių metų darbo – Captured Tracks leiblo kolegų Minks albumo By The Hedge. Ir tai nėra anachronizmai. Tai – praieties natomis kuriami dabarties garsai. Tai ne rekonstrukcija, o labai įdomi ir savita reinterpetacija.
Bloese yra absoliuti fantastika!