James Blake – jau kompakte

Turbūt vienas laukiamiausių publikos albumų šiais metais, į kurį ausys jau nukreiptos seniai. James Blake šią savaitę išleido savo debiutinį albumą pavadintą labai originaliai – James Blake.

Pasaulį sudrebinęs savo daina Limit To Your Love, atsidūrė po padidinamuoju kritikos stiklu, beieškant atsakymo – ar tai vienetinė sėkmė, ar naujo talento gimimas. Nesvarbu, jog dėmesį patraukęs daina, kuri buvo sukurta kanadiečių dainininkės Feist – apipynęs ją madingasiais dubstep’o ritmais bei savo žavingais vokalais tapo Zane Lowe, BBC Radio 1 laidų vedėjo, Hottest Record In The World Today. Vėliau taip pat šlovingai sekęs BBC Sound Of 2011 – apdovanotas kaip metų naujokas Nr. 2 (po nugalėtojos Jessie J ( <– wtf man!?!)

Albumą kūrė pusantrų metų, kurio sudėtingumą žada demonstruoti jau dabar, leisdamasis į koncertinį turą ir jo metu ketina nenaudoti kompiuterių. Jo muzika – tai mikroskopinis dubstep. Prie itin lėtos ritmikos jis jungia midi-fortepioną, kiek gitarų ir  savo mergaites pavergiantį balsą. Nors jis ir saldžiabalsis, jo muzika nėra tokia šampaninė, kad būtų galima mesti į šalį, pavymui burbant „užturbintas popsas“. Soul, R&B įtakotas dainavimo stilius kiek primena kitą saldžiabalsį, neseniai viešėjusį Lietuvoje. Aš manau, kad tokio stiliaus muziką labiau savinsis dailiosios lyčios, o rimti vyrai numos ranka dėl lietuviškos baimės būti sumuštiems (K)Uokos. Tačiau juk ne kiekvieną, kuris sugeba dainuoti ir kartu kurti subtilesnę elektroniką (autorius visą albumą prodiusavo, sukūrė ir įrašė pats) galime kažkaip engti tik todėl, kad ta muzika mergaitiškai svaigi. Nebent iš pavydo. Na bet čia jau atskira tema.

Dėl paties albumo. Nu James Blake! – šūdą, tai konkretų sumalei! Po tokių daug žadančių ploktštelių kaip CMYK ar Klavierwerke, kuriose buvo labiau išryškinta MUZIKOS svarba, o ne akių dūmimas savo gražiuoju vokalu, galėjo būti didesnis dėmesys skiriamas elektronikos sudėtingumui, kurios, tik svaigulio sustiprinimui, būtų imamasi mikrofono. O dabar? Dainuoja sau ant pufiko atsisėdęs, keletą natų išspaudęs. Nu gražu, bet tai kas iš to – juk neveža vien tik jo balsas, nes kuriama atmosfera yra nepakankamai gili. Didžiają dalį albumo sudaro kompozicijos, kuriose paviršutiniški fortepiono akordai nuspalvina vietomis surobotintą, iškreiptą balsą. Per lėkšta, – vaizdas lyg klausytum Swingle Singers. Tačiau šalia šių, nuostabios, labai stiprios dainos To Care (Like You), The Wilhelm Scream ir be abejo Limit To Your Love atrodo iškrentančios iš konteksto. Sunku pasakyti, ar jau buvo patikėjęs savo šlove, ar čia tik jaunatviškas (22m.) savęs ieškojimo – eksperimentavimo stadijos padarinys. Tikiuosi, jog ateity šis atlikėjas daugiau dėmesio skirs muzikinės stilistikos gilinimui ir nenustos dainuoti, tik viską pateikdamas į kiek pilnesnį produktą, nei jis yra dabar. Kaip ten bebūtų, jis – šiandieninis kylantis talentas.

Taigi, dėl labai stiprių ir paviršutiniškų dainų albumą pilnumoj vadinu geru ir labai vertu išgirsti.