Dar tik vasario pirmos dienos, o man atrodo, kad vieną didžiausių muzikinių metų atradimų padariau. Nes kai vienas veikėjas ant feisbuko sienos prilipdė vaizdo klipą su raktiniais žodžiais Destroyer ir Kaputt, tikėjausi voblų, d’n’b ar bet kokio kito kaukolinio, taškančio smegenis ant sienų, o gavau į šlapius sapnus lydinčią lopšinę.
Indie pievos niekada nebuvo mano stiprioji pusė. Todėl daugiau nei 15 metų kuriančio, grojančio, dainuojančio kanadiečio Dano Bejaro, kurio balsas ir skamba Kaputt vokalinėse partijose, vardas nieko nesakė. O gaila.
Jei būčiau susireikšminęs muzikos kritikas, drąsiai lipdantis etiketes ir statantis muziką į apibrėžimų ir terminų rėmus, pasakyčiau, kad Kaputt yra milky indie rock su folk elementais. Bet kam tie žodžiai, kai muzika tiesiog glosto. Ambientiškai.
Kiekvienas kūrinys turi savo istoriją, tik ne visi kūrėjai moka jas visas papasakoti skirtingai. Destroyer ne iš tų – vieta, žmonės, jausmai čia keičia vieni kitus. Tik nuotaika lieka ta pati – viltis. Išreikšta gitarų rifuose, jausminguose back vokaluose, vienišo saksofono ašarose. Ir, žinoma, pačio Dano balse, kuris, rodos, visuomet sklinda pro besišypsančias lūpas. Be to, tekstai labai stiprūs.
Bėgdamas ausimis per albumą, sutikau daugybę inspiracijų iš praeities. Štai David Bowie praliuoksi, savo neonais akis spigina aštuoniasdešimtieji, Ian Curtis iš Joy Division galvą trumpam kyšteli trečioje albumo sakmėje. Žodžiu, visko daug, bet tikrai ne per daug – viskas subalansuota puikiai, tinka ir vyrams, ir moterims, ir netgi vaikams. Ko gero, vienas tų atvejų, kai susireikšminę muzikos kritikai sako, kad albumas subrendęs.
Užmeskite ausį, tikrai verta. O man dabar paduokite Route 66, kokį ryškiai raudoną kabrioletą ir daug cigarečių. Garso takelio nesiūlykite – atrodo, jau turiu.
kaput koks fantastiškas albumas
bet reikia viso albumo klausyti, pavienės dainos nežaidžia.
Būtinai reikės pasiklausyti albumo, šis trackas patiko!