Neišsipildymas: eime kartu, gilyn į sapną!

Leidykla Baltos lankos išleido Londone gyvenančios menininkės, režisierės ir prozininkės Gabijos Grušaitės debiutinį romaną Neišsipildymas. Tai naujas vardas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Ji dvylika savo gyvenimo metų lavino ranką Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokyklos dailės klasėje, o vėliau išvyko studijuoti medijų ir antropologijos į šiandieninę lietuvių menininkų Meką – Londoną. Neišsipildymas – tai kosmopolitinis romanas, kuriame autorė drąsiai jungia savąją – šių dienų jauno žmogaus – patirtį su literatūrine fikcija.

Knygos pasakotoja ir pagrindinis personažas – lietuvė Rugilė Vitkauskaitė: „Gimė žiemą, atėjo tamsoje, spėju – išeis irgi prieblandoje, švintant. Buvo patraukli, ryškių veido bruožų, bet negalėjai pavadinti labai gražia moterimi (…) Rugilė buvo iš tos kartos žmonių, kuriems svarbiau gerai atrodyti nuotraukose, nei iš tiesų gyventi (…)“.

„Mane dažnai kamuodavo noras mirti, buvau pritvinkusi negalėjimo, bejėgiškumo. Įsivaizdavau mirtį kaip ramų, švelnų miegą, kuris išvaduotų nuo kasdienio košmaro (…)“ – taip knygos pradžioje kalba pagrindinė herojė Rugilė. Tokia ji buvo prieš sutinkant Ugnę. Nuodėminga Rugilės ir Ugnės meilė – pagrindinis knygos siužetas, kuriame atsiskleidžia dviejų kenčiančių, vienas kitą naikinančių žmonių: kūrėjo ir mūzos santykis.

Rugilė – pesimistė, ironizuojanti šiandieninę kartą filosofė, maištaujančio jaunimo pavyzdys. Augo Vilniuje, tačiau ten savęs neatradusi, pasirinko klajūnės gyvenimą (Paryžius-Barselona-Londonas), atsisakydama klasikinių moderniosios visuomenės tikslų: dirbti nuolatinį darbą, taupyti, kurti šeimą („gyventi taip, kaip visi“). Vis dėlto vėliau pati suvokė: „keliai ir vietos visuomet esti tie patys, keičiamės tik mes“. Beveik visa istorija papasakota Rugilės akimis ir jausmais, todėl dėl pasirinkto personažo ar dėl romano autorės lietuviško kraujo, knyga, nors ir kosmopolitiška, tačiau persmelkta tautišku pesimizu.

„Tiek mano, tiek Ugnės istorijos buvo tokios nenacionalinės, nelietuviškos, netikros, kad turėjo likti nepapasakotos. Žinojau, kad mano šalis mėgsta aiškumą ir šaltą šiaurietišką melancholiją, o mes buvome gyvos, stiprios ir pasmerktos ištverti savo likimą“ – pasakoja Rugilė. Mano manymu, Lietuva kaip tik jau pavargo nuo kalbų apie šalį – monstrę, kur daugiausia „užsidepresavusių“ ir savižudžių. Dėl to, žiemai praskaidrinti ši knyga netiks ir beveik nieko nenacionalinio ar nelietuviško šioje istorijoje nepastebėjau – deja, net ir klajodami po pasaulį knygos herojai nesugeba visiškai pamiršti savo šaknų: praeities demonai ar šmėklos tarsi šešėliai visuomet keliauja kartu…

Rugilė – toks personažas, kuriame kiekvienas iš mūsų šiek tiek, o gal ir labai daug, atrasime savęs. Juk ji gali būti visokia, gali virsti šaltakrauje Nadia Ivanovna ar paklusnia bevarde iš paskos sekančia mūza: „Buvau jų kekšė, jų mielas žaidžiantis šuniukas ar užsispyręs vaikas, buvau deformuota mūza ir paskutinis bučinys prieš mirtį, nuogas kūnas sapne ir basas keršto vandenis, stovintis po kiparisais“. Nuolat banguojanti, vis ieškanti savęs Rugilė – tokia kaip mes, besimaudantys savo gyvenimo vandenynuose.

Skaitant knygą, jaučiamas kančios hiperbolizavimas, pavargstama nuo nuolatinių minčių apie mirtį, beprasmybę, susinaikinimą, be to, knygos pradžia labai skiriasi nuo antrosios kūrinio pusės. Galbūt todėl, kad knyga buvo rašyta ketverius metus? Romano pradžioje atrodė, kad autorė nori perteikti kiek įmanoma daugiau savo žinių gausiomis metaforomis, šokiruojančiais palyginimais ir grubiais žodžiais, kas dažnai atrodė netikra, dirbtina. Iš kitos pusės – įveikus pirmuosius kelis romano skyrius pradeda „šviesėti“: siužetas vis labiau intriguoja ir artėjant link pabaigos pavyksta „atmaišyti“ kortas – visi vardai ir vietos, painiojęsi pradžioje, išsinarplioja ir „susidėlioja į lentynėles“.

Kita vertus, tokia iškart „neįkertama“ istorijos seka autorė pukiai atskleidė vieną pagrindinių knygos minčių – „gyvenimas yra didelis ratas, neužsidarantis ciklas“. Knyga prasidėjo ir baigėsi tuo pačiu Ugnės ir Rugilės santykiu, meile, ryšiu, nepaisant laiko, įvykių ar kitų sutiktų žmonių: „Ir štai, praėjus tūkstančiui metų, susitinkame apsukusios pilną ilgesio ratą, einame tylėdamos per ištuštėjusį svetimą miestą žinodamos, kad prasidėjo pabaigos pradžia“.

Ugnė ir Rugilė. Meilė tarp dviejų moterų ar vyrų mūsų mažytėje šalyje vis dar tabu ir apie tai kalbama mažiau nei puse lūpų. Knygos autorei Gabijai Grušaitei įdomi šiandien ypač Lietuvoje aktuali tolerancijos tema, kitokių pripažinimas ir t.t., todėl su draugais vykdo projektą www.nesvarbusukuomiegi.lt, kuriuo siekia provokuoti visuomenę gėjų, lesbiečių ir kitų „mažumų“ santykių klausimu. Taigi šia tema knygoje autorė drąsiai provokuoja ir priverčia dar kartą susimąstyti – visi trokšta mylėti, bet ar svarbi yra forma?
Ugnės ir Rugilės meilė kažkuo ypatinga. Ir visai ne todėl, kad tai meilė tarp dviejų moterų. Skaitant lydi pojūtis, jog judviejų meilė tapati mirčiai: „Buvau pasiruošusi įžengti į Ugnės pasaulį, kuriame gyventi pradedi tik tuomet, kai skyli į gabalus“. Jos abi visiškai skirtingos, bet viena be kitos – tik „tušti nepripildyti indai“.

„Pasaulis pagal Ugnę buvo laukinis, žiaurus ir beveik neištveriamas, kaip kad mano egzistencija buvo bestuburis plūduriavimas saulėtame neigime. Susiliejome į vieną esybę, kuri aplinkiniams kėlė neapibrėžiamą įtampą.“ – atskleidė knygos herojė Rugilė. Tiek Rugilė, tiek Ugnė savo gyvenimuose kūrė kalėjimus, asmenines tragedijas, o sujungdamos pasaulius į vieną, jos pasakoja šiuolaikišką viduramžiškosios meilės istoriją. Jos tarsi šaukia, jog ir vakar, ir šiandien, ir visados, meilė – tai kūryba ir destrukcija, užvaldantis jausmas, galintis nuvesti į begalinį skausmą ar džiaugsmą, gebantis dvasiškai palaikyti ir kartu suteiki begalinę kančią.

Ir pabaigai: ką iš tiesų reiškia knygos pavadinimas „Neišsipildymas“? Kiekvienas, perskaitęs knygą, nuspręs pagal savo požiūrio projekciją. Man pasirodė, kad vis dėlto tai nėra knyga apie šiuolaikinę kartą, modernųjį, keliaujantį jaunimą. Pajaučiau, jog šis romanas – apie visus žmones, buvusius ir būsimus, kurie nenuilsdami ieško savęs tiek kūryboje, tiek meilėje. Ir visai nesvarbu, koks tai laikas ar vieta, žmonėms visad svarbūs tie patys dakykai – atverti, „išpildyti“ save ir taip sunaikinti nuobodulį. Būtent per „neišsipildymus“, per praradimus ir atsitiesimus mes kuriame savo autentišką gyvenimą.

Knyga patiks vilniečiams, klausantiems Jazzu, geriantiems kavą „Cafe de Paris“ ar ŠMC ir visiems visiems, kas ilgisi meilės.