Neskaitykit. Gavosi liūdnas

Kalėdinė depresija? Ir niekas neįdomu? Akcijos užkniso juodai? Rudai. Nes ši spalva labiau primena tai, kuo ištepta mano nuotaika.

NĖRA PAVEIKSLĖLIO. IR NEBUS.

Ne dėl to, kad nemėgčiau švenčių. Ar dovanų. Jos vienintelės ir džiugina. Bet visi tie MM minimai reikalai prieš Kalėdas… Ir žinot ką? Taip, ir šiemet aš dovanas artimiesiems ir tolimiesiems supirksiu paskutinę dieną, užsukęs į prekybcentrį, kuris man bus labiausiai pakeliui iš darbo. Ei, o kur Kalėdų dvasia, giesmės ir susikaupimas? Aš nesikeikiu. Bent jau čia. Tegul Giunteris reiškiasi, jam geriau sekasi. Bet eikit jūs visi TEN, jei nežinot atsakymo į šį klausimą. Mano šventiniais žaisliukais apkabinėta nuotaika buvo užbarškinta kompiuterio klaviatūra rašant pasiūlymus, išankstines sąskaitas, stengiantis padėti ar apgaudinėjant žmones…

Laksčiau visur kaip nuo tarkojo daiktų nutrūkęs, kad spėčiau patenkinti visus klientus, paruoščiau artėjančius konkursus, užpildyčiau ataskaitas, pakelčiau paskutinį pirstelėjimą iškvepiančius pardavimus ir, jei Dievas (šiuo atveju bosas) susimils – gaučiau premiją. Ji turės mane džiuginti kažkada Sausio ar Vasario mėnesį. Kompensuos tai, jog prieš šventes nebuvau su šeima, nemačiau, kaip mano vaikas užkabino pirmąjį eglutės žaisliuką, kaip žmona puošė namus, o mama laukė, kol perskambinsiu į jos neatsakytą skambutį… Reikalai, suprantat… Ir ne tai, kad aš blogas žmogus. Ar bedvasis koks. Ar be vidinio pasaulio, jausmų, svajonių… Visi jūs klystat, jei mane tokiu laikot. Svajoju aš labiau už jus. Ir kiekvienais metais svajonės apie Kalėdas prasideda vis anksčiau. Šiemet gal nuo vasaros? Gal kažkada apie jas pradėsiu svajoti susėdus (visgi) prie Kūčių stalo?

Kada paskutinį kartą turėjau tikras Kalėdas? Tokias, kaip aš įsivaizduoju? Mokykloj? O paskui? Šešis metus šventes gadindavo sesijos. Paskui darbo planai ir karštligiškas bėgimas vejantis/vykdant/viršijant planus. Planai, planai…

Šiemet planavau (jau šįkart tai tikrai) padovanoti Kalėdas vargšams. Susirasti kokią neturtingą šeimą ir padovanoti jiems maisto produktų, vaikams žaislų, tėvui šiltas pirštines, mamai sidabrinius auskarus už 25 litus ir naktinį ar dieninį kremą (kaip patars pardavėja, kuri irgi vykdo savo planus)… Išleisiu kokius keturis šimtus laimę nešančių vienetų, padarysiu kažką laimingais (ar tikrai?) ir nuraminsiu sąžinę dėl praleistų progų daryti gera.

Keista tendencija. Kuo daugiau per metus pridarai niekšybių, tuo labiau planuoji sielos reabilitaciją. Tuo. Labiau. Planuoji. Pla – nuo – ji.

Liūdnas postas gausis, Bongai. Nepyk. Ir paveiksliukų šįkart nebus. Bet jei bent vienas žmogus, perskaitęs nuspręs kažką keisti į gera… Tai ir bus mano geras darbas šiais metais. Kitais planuoju padaryti kažką tikro…