Tadas pradėjo domėtis muzika taip seniai, kad visas jo gyvenimas jam atrodo kaip muzika. Jis pasakoja apie laikus, kai dar būdamas visai mažas važiuodavo prie Universalinės parduotuvės, kur buvo plokštelių įrašų (o tiksliau pjaustymo) studija: pasirenki dainą, susimoki ir tau ją įrašo ant storos mėlynos plėvelės. Tada vaikinas nešdavosi grobį namo, užsidėdavo ant prieštvaninio patefono Junost ir klausydavo Hotel California. „Ha ha, linksma prisiminti 81-uosius“, – sako dabar plikas dėdė. O jūs, vaikai, giriatės, kad pernai atsisiuntėt du šimtus septyniolika gigabaitų empetrioškių?
Po metų, kitų Tadas įsigijo portatyvinį „juostinuką“ (prieš kasetės buvo tokie didesni dalykai, kurie vadinosi magnetinėmis juostomis arba babinomis). Tada jame sukosi Deep Purple, Led Zeppelin, Krydensai, Nazaretai, Hendrixas, Pink Floyd, Supertramp ir visas tuometinis rokas. Vėliau jo vietą pamažu perėmė naujoji banga ir elektro (Kraftwerk, J.M.Jarre, Space, Tangerine Dream…). Nors šiaip Tadas klausėsi visko arba beveik visko, kas ausiai miela. O jaunam žmogui viskas miela, ypač sovietiniuose rėmuose. Juolab, kad beveik visa naujoji banga, ypatingai pankrokas, buvo dar ir tabu.
Vis tiek atsirasdavo kontrabandiniai vinilai, vieni iš pirmųjų 83-iais. Čia Tadas vardina visus didžiuosius nuo Gary Numan, Spandau Ballet, OMD, Tears For Fears, Duran Duran ir Sigue Sigue Sputnik iki Billy Idol, Stranglers ir Sex Pistols, o taip pat tuometinius metaliukus AC/DC, Ted Nugent, W.A.S.P.. Su ypatinga ugnelė melomanas pamini Front 242 ir, aišku, Depeche Mode vardus. Sako, kas pastarieji jį „vedė“ per visus muzikinius laikotarpius. Tadas netgi įtaria, kad širdyje yra DM fanas.
Tais laikais jaunuolis stengėsi rengtis, vertis auskarus, darytis šukuosenas ir dažytis plaukus kaip jo dievaičiai. Milicija jį gaudė, uždarinėjo į cypę, skuto galvą plikai ir netgi bandė pripaišyti antisovietinę propaganda. Beje, Propaganda jam – nebloga grupė.
Tačiau keitėsi laikai, žmonės – keitėsi ir muzika bei jos suvokimas. Tado skonis nukrypo link EBM, dark ambient, industrial, noise…
Pastaruoju metu Tado kolekcijoje yra apie 1000 kompaktų ir 300 vinilų. LP jis pradėjo rinkti neperseniausiai, nes tikėjosi, kad susirinks norimus albumus CD formatu ir to pakaks. Bet juk yra ir tokių įrašų, kurie nebuvo išleisti kompaktinio disko pavidalu. Tadas įsitikino, kad vinilas skamba maloniau, tik reikia turėti pakankamai aukšto lygio audio-techniką norint pajusti skirtumą.
Be to, LP dvasia gražina rubrikos herojų į senus Antakalnio turgelio laikus, kuomet milicija vaikydavo ir gaudydavo geranoriškai nusiteikusius melomanus. Tuomet jie rinkosi arčiau skardžio, kur dabar stovi prabangus namas. Keisdavosi LP, įspūdžiais, pirkdavo, parduodavo, neretai pasitaikydavo ir nuomos atvejai: para – 5 rubliai. Pardavimo kaina svyruodavo nuo 40 iki 60 už naują plokštelę, kai tuo tarpu inžinierius gamykloje po paskyrimo uždirbdavo 120 medinių rublių.
Beje, tais laikais Tadui Antakalnyje nutiko linksmas įvykis. Kažkurį eilinį sekmadienį jis nusipirko patefoną Radiotechnika 112 ir kaip tik tuo metu turgelį užgriuvo milicija. Melomanas užpakaliu čiuožė iki pat Neries kranto, bet pafo laikėsi įsikabinęs dviem rankom ir nepaleido. Dabar šypsosi. Tada skaudėjo.
Dabartinę kolekciją Tadui pavyko sukaupti per, maždaug, dvylikos metų laikotarpį. Piratinių diskų jis atsisakė jau seniai. Priežastys akivaizdžios bet kuriam muzikos gerbėjui: nuo pagarbos atlikėjui iki kokybiško įrašo ir vertingo daikto.
Tadas yra įsitikinęs, kad muzika niekad neišduos ir neapgaus. Ji klausytojui suteikia pasitenkinimą, pripildo energijos, vysto kūrybiškumą, intelektą, fantazijas… Besiklausant muzikos įvyksta stebuklai, malonių bangų ir šiurpuliukų nustekentas kūnas prisipildo neapčiuopiamos materijos… laisvės.
Fonotekoje yra visko: nuo klasikos iki popso, nuo džiazo iki metalo. Tadas turi pilnas diskografijas (studijinius albumus) pagrindinių elektronikos grandų Underworld, Orbital, FSOL, Orb, Juno Reactor… Iš progressive scenos rodo Dream Theater, No-Man, Aryen, Camel. Tado aistra – EBM, atitinkamos ir Front 242, Front Line Assembly, Project Pitchfork, Suicide Commando, Dive albumų krūvos. Ir dar daug, daug…
Brangiausi CD (kas liečia piniginę išraišką), aišku, japoniški ir australietiški leidiniai. Yra net keli auksiniai (atseit paauksuoti), bet skamba tikrai gerai. Vertingiausi – tie, kurie buvo leidžiami ribotų tiražu ir seniai išparduoti (deleted), pvz. visame pasaulyje yra tik 200 kopijų, o viena jų – kažkur Lietuvoje. Tadui dėl to smagu. Jis rodo Bad Sector, Lustmord, Shinjuku Thief, Phallus Dei, Nightmare Logde ir kitokio dark ambient kolekcijas. „Visko nesurinksi, bet siekti vis tiek privalai; bent jau stengtis dėl to, kas nuo tavęs priklauso“, – sako melomanijos viruso paliestas veikėjas su liepsna akyse.
Anksčiau jis pirkdavo įrašus reguliariai. Pastaruoju metu atsirado kitokių interesų, todėl išlaidų muzikai čiaupą teko prisukti. Bet tie, kas „serga“ – žino, kad „nenuslydus“ ilgai išsilaikyti neįmanoma. Visai neseniai Tadas įsigijo Aube boxą (12 CD: nuo Ianuarius iki December). O dar prieš tai – visus Depeche Mode albumus kolekcinių 180 gramų plokštelių pavidalu (dauguma jų dvigubi gatefold‘ai). Laimei yra pateisinamoji priežastis sąžinei, kad biudžetas pirkiniui buvo sukauptas pardavus DM kompaktų kolekciją.
Tado šarvuočiai: grotuvas – Audionote DAC2 (perdarytas į 3), transportas – Audiomeca, pradinis ir galinis stiprintuvai – 70 metų senukai McIntosh 250, atskiras maitinimo blokas, kolonėlės – Cabasse Iroise, visur Audionote laidai (sidabras, kolonėlėse taip pat). Maitinimo laidai irgi sidabriniai, tik ne Audionote – „būtų jau per daug“. Aparatūros kaina lietuviui – kosminė. Tadui atrodo, kad tai toli gražu dar ne hi-end.
Turite muzikos? Parodykit!
bong[eta]suru.lt
Įdomu kaip šis mielas žaisliukas skamba.