Menas?

Šventai tikiu, kad tarp jūsų (tų, kurie skaito) yra nors vienas Mesijas, šventai tikintis ir garsiai liudijantis, jog reklama nė velnio nėra menas. Ir niekada nebuvo. Menas turi jaudinti – mėgstu sakyti. Tad jei lieptumėte mesti į jus akmenį, matyt, nedrįsčiau cyptelėti, ką bekalbėti apie arogantišką mostą ranka. Juk akcijinės lašišos ir visagalio dėmių valiklio reklama nesujaudino manęs ir jūsų taip kaip geba jaudinti Rembrantas arba Dali? Ir kaltinti nieko negali: pastaruoju metu mes taip pamėgom atvirumą, skaidrumą, tiesmukiškumą, tikslumą, aiškumą ir sterilumą. Viską teisinam paprastumu ir skubėjimu. Kaltinam vartotojus, karūnos besivaikančius prašalaičius, infliaciją, kūrybiškumo stoką. Ar tai jums kvepia jauduliu?

O tie, kurie vis dar tiki menu, bando sijoti demografiją, psichografiją, tikslines grupes, jų poreikius ir pojūčius, stengiasi sukurti kai ką didingesnio, tiesą sakyti tyliau, sujaudinti, patenkinti ir jokiais būdais nenuvilti (PARDUOTI).

Klausiu: ar menas parduoti yra mažesnis menas?

Atsakymo aš neturiu. Matyt, mums lemta kankintis, nes nė viena taisyklė nėra taisyklė, kol ja nepatiki. Kol ji tavęs nejaudina.

Kartais atrodo, kad britai tokių klausimų sau neužduoda. Nei tie, kurie meną mėgsta ir vartoja, nei tie, kurie meną (parduoti) kuria.

Britai droviai (ak, koks tai melas) tiesia jums delną ir klausia “Kas sujaudins jus labiau nei jūs patys?”

Nesakau, kad jie geresni už mus. Tiesiog jų delnas subtilesnis.