Foto: Martynas Nostra
Kuomet paprašėme Žilvino pristatyti visas paraiškai dalyvauti „Melomanijos gniaužtuose“ reikalingus dokumentus (ypač Savivaldybės išduodamą pažymą dėl namie laikomų vinilinių plokštelių ir kompaktinių diskų kiekio) jis susigėdo, kad tokių dar neturi. Tačiau kyšininkų sistemoje sutvarkęs visus biurokratinius formalumus sugrįžo jau po savaitės. Pažymoje figūravo skaičiai „apie 400 LP“, „apie 150 CD“, „keletas kasečių užsilikusių nuo senų laikų“ ir mažomis raidėmis prie pastabų „apie 50 Gb miksų, surašytų į CD-R’us“.
Žilvinas pasiguodė, kad savo fonoteką pradėjo kaupti nuo 1995 metų, kuomet gavo magnetofoną, kuriame tilpdavo dvi kasetės (vienu metu). Pirmos MC – draugų perrašytas Dune albumas Dune ir kažkuri Thunderdome rinkinių dalis (deja, šių įkalčių Žilvino bute mums rasti nepavyko). Kiek vėliau jis nulėkė į Muziko bombą, kur nedvejodamas ir be sąžinės graužimo įsigijo XXL kasetę Kaktusas ir SEL – Kaip ir tu. Anais laikais magnetinės juostelės kainavo žymiai pigiau, bet Žilvinas teigia, kad jau tada jo širdis ir ausys troško vis švaresnio ir įvairesnio garso (redakcija įtaria, jog jį tiesiog viliojo blizgučiai). Dar rubrikos herojus pamena, kad anuomet persirašyti kompaktą nubuvo taip paprasta kaip dabar. Šiuo tikslu vieną kartą jam teko važiuoti pas draugo draugą į sodybą už Žaliųjų ežerų.
Kažkur evoliucijos eigoje Žilvino užnugaryje liko Rednex Sex & Violins, Scooter Our Happy Hardcore ir panašios kasetės. Užtat ateitis jam atrodė šviesi: nežinomybės rūke jam vis labiau ryškėjo kompaktai su užrašais Roni Size, DJ Hype, Goldie, Dieselboy, Ganja Kru, Adam F, Dillinja, Metalheadz kompiliacijos… Dar Žilva (šiandien kartas grojantis šian bei ten kaip DJ ST) mano, kad nusidėtų, jei nepaminėtų The Prodigy. Tada norėjosi turėti viską: nuo to kas pasirodo pas draugus iki Antakalnio žiedo turgelio naujienų.
„Nieks nestovi vietoje, o skverbiantis internetui vis giliau į mūsų gyvenimus, aš skverbiausi vis giliau į jį“, – buitinius dalykus bando poetizuoti Žilvinas.
„Muzikos kiekis beribis, siunčiausi beveik viską (vis tik įjungdavau skonio, kokybės ir noro filtrus), tačiau ne piratavau.“
Nuo kasečių laikų būsimas DJ ST pastebėjo, kad jam labiau patinka nenutrūkstamas garsas – mintis/emocijos išsakytos keliais kūriniais, o ne vienu, tad siuntėsi vien tik DJ setus. Juos pradėjo kaupti audio CD formatu, tačiau suprato, kad taip visko nesutalpins, tad formatas pasikeitė į talpesnį – mp3. Iš beveik 70-80 Gb jo sukauptų miksų iki šių dienų išliko tik apie 50-60 Gb (šiaip dar ne visus perklausė).
Liga sparčiai progresavo, tad šiandieniniam mūsų kabineto lankytojui prireikė nemažai laiko, kad suvoktų, jog visko atsisiųsti nebespės. O apie perklausymą ir svajoti neverta. Todėl dabar jis taip pat siunčias tik DJ setus, tačiau jų jau nebekaupia.
Kartais ir pats kažką bando suklijuoti (vieną naujesnių jo koliažų galima parsisiųsti iš čia).
Kadaise net nusipelnė prizo už mėnesio miksą.
Aistrą vinilams DJ ST jautė nuo senų laikų, todėl šio formato artimiausiu metu atsisakyti nežada. Pirmąja jo įsigyta plokštele buvo Shy FX Wolf (Remix), tačiau tai nėra brangiausias Žilvino širdžiai eksponatas. Juo tapo 2002-ais įsigytas Alec Empire albumas The Destroyer, kurį vaikinas lyg šiol pasiima beveik į kiekvieną renginį, kur tenka kaitalioti plokšteles. Albumas nėra riboto tiražo ar baisiai brangus pinigine prasme. Jūs juk patys žinot, kad širdžiai neįsakysi.
Vertingiausią vinilą Žilvinui išrinkti sunku, nes kiekvienas iš jų atkeliavo ne šiaip sau (mūsų baltapūkis herojus yra pardavęs ir iškeitęs kelias plokšteles, tačiau lig šiol jaučia vidinę graužatį). Jo fonotekoje yra spalvotų, persišviečiamų, su paveiksliukais, 7 ir 10 colių vinilų – daug įdomių ir vertų dėmesio dalykų. Dauguma jų saugo drum and bass ir breakcore skambesį, tačiau prieš porą metų Žilvinas susidomėjo hard techno ir hardcore skambesiu.
DJ ST nesivaiko naujausių relyzų mados, tik tam tikrų leiblų etikečių ar pačių atlikėjų. Pagrindinis vertinimo kriterijus keliamas įrašui norinčiam patekti į jo fonoteką – skambesys. Tai gali buti labai senas ir nuvalkiotas vinylas, tai gali būt ir niekam nežinomas atlikėjas – jam svarbiausia pati muzika, tad kartais nusiperka vinylą net nematydamas atlikėjo ar leiblo vardo.
Žilvinui gaila, kad šiuo metu sunkmetis kiša koja. Anksčiau jis kiekvieną mėnesį skirdavau apie 200-400 Lt naujiems įrašams, o kartais suma šoktelėdavo ir iki 2000 Lt. Jis mano, kad daug gėrio yra sukurta ir išleista, daug dar norėtų įsigyti (mažų mažiausiai tiek pat kiek dabar turi), tačiau realybė diktuoja savo ritmą. Apranga, būstas, sveikata, maistas, o ir galų galiausiai aparatūra per kurią galėtų visa tą gėrį klausyt. Šiuo metu Žilvinas tenkinasi paprastu kompiuteriu su integruota audio korta (ją dažnai keikia), kompiuterinėmis kolonėlėmis (5.1 sistema), dviem Stanton T.60 patefonais ir mikseriu Stanton M.201.
Viskas kuklu ir paprasta. Žilvinui svarbiausia, kad gali išgirsti (daugmaž kokybiškai). „Su laiku viskas tik gerės, jei bus poreikis, nes neesu geležies fanatas, man pirmoj vietoj – muzika“, – optimistas dar neskaitė, krizei Lietuvoje patinka ir ji planuoja čia dar pabūti.
Turite muzikos?
Parodykit!
