Nueiti į 7 Days in Havana susivilioti man buvo visai nesudėtinga, – Kuba nuo seno yra mane baisiai dominanti šalis, tad ar tai būtų knyga, ar filmas, ar dar bala žino kas, aš tikrai tai turiu perskaityti / pamatyti / paragauti. Ir nors gavau nelabai tai, ko tikėjausi, tas truputį daugiau nei dvi valandas praleidau tikrai labai maloniai.
7 Days in Havana – tai 7 garsių režisierių pasakojamos istorijos apie gražuolę Kubos sostinę. Visą kūrybinę grupę drąsiai galima vadinti kino elitu, – sąraše tokios pavardės kaip Benicio del Toro, Gaspar Noe, Emir Kusturica, Laurent Cantet bei garsioji Kubos aktorė Mirta Ibbara (kuri, beje, 2012 m. buvo garbiosios Kino pavasario žiuri narė).
Prisipažinsiu, kad ne itin mėgstu aš tas trumpametražių filmų kompiliacijas, nes retai iš jų kas nors doro išeina (pvz., paskutinis matytas Magiškas Paryžius 3 yra daugiau negu tragedija, net nesugebėjau jo aprašyti, nes turbūt būčiau tegalėjus išspausti vienintelį sakinį „mieli skaitytojai, labai prašau jūsų – neikit į šitą filmą ir negaiškit savo brangaus laiko“). Visgi 7 Days in Havana man patiko tuo, kad kiekvienas režisierius aiškiai labai laisvai interpretavo savo uždavinį, todėl taip filmas tampa dar įdomesniu reginiu.
Kiekvienam režisieriui yra skirta po vieną dieną, kaip jis nori parodyti karščiu pulsuojančią ir nepaprastai žavingą Havaną. Tad pamatyti čia galima įvairiausių siužetinių linijų – nuo vietinėje kultūroje pasiklydusio atvykėlio amerikiečio iki paslaptingu vietiniu ritualu išvalyti bandomos homoseksualios mergaitės, nuo į kino festivalį atvykusio Emiro Kusturicos iki meilės dramą išgyvenančios ir išgarsėti bandančios dainininkės. Deja, ne visos jos vienodai stiprios ar įdomios, tačiau turbūt stipresniosios pridengia silpnesniąsias ir visuma atrodo tikrai neblogai.
Pati geriausia filmo dalis, neskaitant rodomų kraštovaizdžių nuostabumo, yra filmo garso takelis. Muzika puikiai įkūnija Kubos dvasią ir stipriai praturtina filmą. Be kita ko, reikėtų paminėti ir tai, kad filme pasirodo pasaulinio garso muzikos žvaigždė trimitininkas Alexander Abreu. Jis ne tik puikiai suvaidina jam skirtą nedidelį vaidmenį Pablo Trapero Antradienyje, tačiau taip pat nepamiršta ir padžiuginti žiūrovų savo neeliniais trimitininko įgūdžiais.
Kalbant apie techninę pusę, tai neišeina nepagirti visų operatorių darbo. Kiekvienas etiudas, sakyčiau, išsiskiria kiek savita ir vietomis tikrai nuo kitų stipriai besiskiriančia filmavimo bei montažo maniera. Nepaprastai patiko Ketvirtadienio kadrų statiškumas ir komiškumas, labai maloniai priminęs 2008 m. genialųjį belgų darbą Rumba.
Summa summarum, techninėmis savybėmis šis filmas, man atrodo, yra stipresnis negu turinio prasme. Vis dėlto nelabai suprantu tokių prastų dalies kritikų apžvalgų ar žemo vertinimo tiek RottenTomatoes, tiek IMDb. Norintiems maloniai praleisti vakarą, pasiklausyti puikaus garso takelio ir dvi valandas pasižvalgyti po nuostabaus grožio Kubą, – 7 Days in Havana yra puikus pasirinkimas.
Norėčiau Laurai siusiusiu
Norėčiau siusiusiu Laurai