Pirmiausiai praaugtas dubstepo, o šiandieninio atgimimo metu tarsi pats tyčia užsislėpęs kitų žanrų šešėlyje, visame pasaulyje vis dažniau sutinkamas grime muzikos stilius, beveik visada buvo matomas tik pusiau. Kur grime muzika slepiasi? Prodiuseris Slackk puikiai atsako į klausimą, kas pavogia didelę dalį šios muzikos populiarumo – „House and that“. Tai puikiai apibendrina visą britiškojo ir amerikietiškojo house skambesio (ypač 80-ųjų ir 90-ųjų) įtaką šiandieninei elektroninės muzikos kultūrai.
Grime muzikai jau virš dešimt metų, tačiau tik dabar (atgimimo laikotarpiu) pradedame kalbėti apie tai, kur jis buvo prieš tai ir ką jis reiškė, nes daugeliui žanras absoliuti naujiena. Londono užkaboriuose, grime gimtinėje, žanras visada dominavo ir buvo viena iš pagrindinių muzikinių altervatyvų, šalia daug populiaresnių – tėviško UK garage ar „sūnaus“ – dubstep.
Bandant paaiškinti šį fenomeną mažai muziką kapstančiam žmogui galima nesismulkinti – tai yra tam tikras britiškas repas, kuris turi savo atskirą muzikinę formuluotę, kitokią ritmiką ir manierą. Eilinio repą girdėjusio žmogaus išskiriamas argumentas – „na, čia britų gatvių akcentas“. Norint dar lengviau suvokti grime prasmę ir genokodą, galime įsivaizduoti kreivę, kur dubstep ir UK garage muzika kertasi su hip-hop. Tačiau ne viskas taip paprasta.
Apie grime kultūrą ir judėjimą pasakoti glaustai – tai lyg išsikasti duobę, įšokti ją ir tada kviestis pagalbos. Pirma – kultūriniai skirtumai tarp Anglijos ir Lietuvos miestų, miegamųjų rajonų. Čia galimas netgi palyginimas, jog grime mėgstanti publika yra labai arti lietuviškųjų marozų. Esminis skirtumas – šalia chuliganizmo ir vagysčių, Londono Karibų imigrantų getuose nuo seno buvo mylima ir kuriama muzika. Dub, jungle, drum and bass, UK garage… Tai buvo įrankis išvengti pilkos ir kartais krauju nulaistytos getų būties. Socialinio statuso deklaracija, paliktų tėvynių muzikos aidas, būdas pabėgti.
Kas vyksta šiandien yra tikrų tikriausias grime atgimimas, tam linkčioja ir muzikos kritikai bei žurnalistai, tvirtindami, kad pasauliniu mastu, pastarieji metai buvo sistemingi ir grime renesansas vyksta/įvyko. Žanrui jau 11-12 metų, nors scena turėjusi pakilimų ir nuosmukių, tačiau iki šiol didesnio dėmesio sulaukdavęs tik tėvynėje. Grime buvo nustumtas į šešėlį tuose pačiuose rajonuose gimusių žanrų, kurie okupavę viso pasaulio dėmesį: dubstep – mutavo ir išaugo iki to, kad šio stiliaus muzikinius kanonus skolinasi net pop muzikos atstovai, UK garage išplito taip smarkiai, kad jo atlikėjai/didžėjai rikiuojasi DJmag Top100 – galite įsivaizduoti.
Tuo tarpu grime išgyvena kiek kitokį mutavimą – veikiau atgimimą, negu augimą, nes jo apimtys nėra tokios didelės, kad spėtų sužaloti pirminio žanro esmę. Šiandieninis grime tampa elektroninės muzikos avangardu. Muzikos žurnalistų įvardijamas, kaip new grime arba future eski, grime atgyja per instrumentinę pusę, įdarytą minimaliomis, bet kontrastingomis garso tekstūromis, skaitmenine precizika 140 dūžių per minutę greičiu ir vis dar tokiais pat galingais žemais dažniais.
Bet vis dėl to – kas tai? Atsakymo ieškoti reiktų maždaug 2003-ais, kai šią muzika buvo galima aiškiai išskirti nuo visų tuo metu skambėjusių kūrinių. Kažkas įžūlaus, kažkas įdomaus, kažkas visiškai naujo.
O kartą neapsikentęs klausimų „What do you call it?“, viena iš pagrindinių grime istorijos personų Wiley įrašė kūrinį, kuris visiems laikams įrodė, kad grime iš tiesų yra atskiras muzikos stilius, o ne tiesiog iškrypęs UK garage, nei dubstep, nei 2step ir ne urban.
Sunkūs sinkopuoti ritmai, lėkštai skambančios fleitos ir smuikai, atonali perkusija, pustoniai ir vienas iš svarbiausių grime skambesio elementų – „square-wave bass“ – sintezatoriaus garsas, panašus į klarneto (o gal greičiau plastikinio vamzdžio – tanko dydžio Gameboy skleidžiamą garsą). Būtent toks skambesys buvo kertinis brūkšnys, pabrėžiantis grime epochos pradžią, tarp 2003-2004.
Tokiai muzikai buvo vietos – gimusi pavojingose vietose, ji neturėjo šansų būti švelni. Tačiau kūrėjų mentalitetą apibrėžti vien agresija taip pat būtų klaida – didelė dalis grime muzikos buvo įkvėpta visai ne Londono apylinkių realijų, tačiau įvairiausių, tuo metu šaunių, kasdienybės elementų: Sega/Atari konsolių, kurių žaidimuose būdavo aibė neįtikėtinos muzikos, Gameboy aparatų, mobiliųjų telefonų polifoninių melodijų, tuometinės televizijos, užsienio kino. Būtent grime muzikos artumas pigiems elektroniniams įrenginiams, kuris mums atrodo klasikinis ir truputį juokingas, galėjo prisidėti ir prie šiandieninio žanro atsigavimo.
Dokumentiniame filme apie šiuolaikines technologijas PressPausePlay susipažįstame su mintimi, kad technologijos yra pats arčiausiais kelias iki kūrybos. Kuo technologijos mums artimesnės, tuo dažniau jomis galima pasinaudoti kitoms reikmėms, pvz. sukurti meno kūrinį su daiktu, kuris pirmiausiai buvo skirtas žaisti žaidimą, kaip pvz. Sony Playstation konsolė.
Grime tai liečia iš dviejų perspektyvų – viena jų kalba apie tuometinių technologijų panaudojimą ir interpretavimą kūryboje, kuris tada buvo visiškai badass, o šiandien grime kūryba mums rezonuoja dėl vintažinių aparatų, kuriuos dažnas turėjome jaunystėje.
Rytų-azijos garseliai, nindzių riksmai ar ginklų užtaisymo/iššovimo garsai dabar sukelia šypseną ir maitina vidinį alternatyvųjį melomaną. Remdamiesi tokia retorika, įsitikiname, kad grime muzikos supratimas yra labai priklausomas nuo asmenybės kultūrinių šaknų ir jo vaikystės identiteto. Kitaip – jeigu 2003 džiaugeisi polifoninėmis melodijomis, o tau riešus skaudėdavo nuo konsolių pultelių, vadinasi turi puikius šansus mėgti grime.
Tačiau ir vintažinė elektronika nėra absoliuti priežastis muzikos stiliui grįžti ir diktuoti pridėtinę vertę. PressPausePlay taip pat užsimena apie kultūrinį demokratizavimą – grime atveju galimybę sugrįžti dėl technologinių galimybių.
Šiuo metu dirbantys prodiuseriai, tokie kaip Rabit, Logos Nguzunguzu, Visionist, Neana kuria muziką, kuri, pasak muzikos kritikų, yra siaubingai nutolusi nuo originalaus grime. Pirmiausiai dėl to, kad ji labiau orientuota į instrumentinę muziką ir MC nebeturi vietos futuristiniame grime.
Šiandieninio skambesio grime yra labiau orientuotas į DJ kultūrą, kuri per pastarąjį dešimtmetį taip pat ženkliai padidėjo (vėlgi ačiū technologijoms ir jų prieinamumui).
Kiek poetiškiau apie tai kalba patys grime prodiuseriai, sakydami, kad ši muzika grįžta, nes dar neatliko visko, ką turėjo padaryti.
Koks yra naujasis grime? Šiltą ir malonų analoginį garsą pakeitė daug šaltesnis, sintetinis minimalizmas. Metališki sintezatoriai arba išdarkytų vokalų naudojimas harmonijoje yra ryškus naujojo grime simbolis. Dalis to prasidėjo… už Atlanto. Su Niujorko novatore Fatima Al Qadiri, Kalifornijos duetu Nguzunguzu ir talentinguoju interneto piliečių James Ferraro. Tačiau tai tėra seno skambesio prikėlimas. Gimtinėje tuo pat metu darbavosi visada žingsniu į priekį žengę jaunuoliai, kurie niekada neužmiršo grime – tai leidybinės kompanijos Night Slugs įkūrėjai Bok Bok ir L-Vis 1990. Juokaujama, jog minėtieji veikėjai geležinėje rankoje laiko prodiuserius, šiai įrašų kompanijai kuriančius muziką iš vieno garsų paketo – kuris skamba lyg prikeltas iš grime pionieriaus Dizzee Rascal pirmosios ritmo mašinos.
Naujoji šokių muzika yra smarkiai įkvėpta grime skambesio – posūkis, kuris negalėjo būti išpranašautas. Grime muzika pagaliau yra nebeuždaryta keliolikoje Londono rajonų – jos geografinė platuma absoliučiai išnyko, judėjimas persikėlė į internetą ir barjerų daugiau nebėra.
Tuo tarpu Lietuvoje grime kultūrą nagrinėti iš esmės bando Despotin Beat Club. Įsimylėję žanrą jie skyrė jam visą renginių ciklą – Prime Grime. Artimiausias renginys Kovo 7 dieną.
