„2012“

Aš – žmogus kuklus, į mases išeiti vengiu, todėl, kol „Avataro“ seansuose žmonių tiek, kiek „pramogų sostinėje“ per išpardavimus, tenka apšilinėti žiūrint visokias senienas. Per ilguosius nedarbadienius atsiminiau, kad vos iš mano taikiklio nepabėgo katastrofų  žanro „2012“. Su „Stebėtojų lyga“ („Watchmen“) padarytos klaidos nebekartojau.

Turiu įtarimą, kad Rolandas Emerichas gyvena Lietuvoje ir jį užkniso kasmet švenčių proga rodomi asteroidiniai „Gilus sukrėtimas“ bei „Armagedonas“, kai tuo  tarpu jo ledais apsitraukusi 2004 m. „Diena po rytojaus“ tokio mūsų šalies televizijų dėmesio susilaukia kur kas mažiau. Kitos priežasties, kam statyti „2012“, kurio siužeto vingiai yra tokie pat vingiuoti, kaip Vilniaus televizijos bokštas, aš nematau. Ačiū Dievui, spaudai  R. Emerichas deklaravo, kad tai yra jo paskutinis katastrofų filmas. Pritardamas spaudžiu dešinę, nes jei „2012“ yra tokia katastrofa, tai kas lauktų ateityje?

Scenarijaus nėra. Scenaristai su pačiu R. Emerichu priešaky žiūrovą laiko visišku idiotu.  Sakote, kad nėra ko norėt, nes tokiuose filmuose  sunku apokalipsę parodyti eilinio žmogaus akimis? Atsiprašau, ponai, bet tokių nesąmonių  net fantastiniam filmui yra per daug. Kažkokių detalių rašyti nesinori, nes turbūt gautųsi viso siužeto atpasakojimas. Akivaizdu, kad visos  jėgos buvo mestos į spec. efektus, o visa kita – kaip Dievas duos.

Ačiū Dievui, bent jau aktorius jis davė: Johną Cusacką, Danny Gloverį, Amandą Peet, Oliverį Plattą, Woody Harrelsoną, Chiwetelį Ejioforą ir vieną mano meilių – Thandie Newton. Visi jie toli gražu ne Holivudo naujokai, tačiau ir ne atsibodusios superžvaigždės iš A sąrašo. J. Cusackui tai jau antras “skaitmeninis” (kai pavadinimas susideda tik iš skaičių) filmas. Apie kažkokius išskirtinius šių aktorių pasirodymus kalbėti neverta. Tačiau man labiausiai patiko geologo Adriano tėvą suvadinęs Blu Mankuma, tikiu, privertęs sudrebėti ne vieną širdį.

Politika šiame filme yra būtina, nes tik tautų meilė ir draugystė gali padėti išsigelbėti. Taip buvo visuose tokio žanro filmuose. Tik juose visokias raketas ar dar kažką statydavo tik draugiškiausia ir visais besirūpinanti valstybių valstybė JAV. „2012“ pateikia mums siurprizą – pagaliau atsimena, kad pasaulyje yra Kinija, kurios žmogiškieji resursai yra baisiai dideli. Sveikinu! Jei ir toliau taip, nenustebsiu greitu metu filmuose be privalomai įtraukiamų juodaodžių nuolat matydamas ir azijiečius. Džiaugiuosi bent tuo, kad Indija nėra turtinga valstybė.  Ne, gerb. skaitytojai, tai nėra rasizmas – paprasčiausiai mane erzina tokie privalomi dalykai, skirti būtent užatlantei.

Dialogai irgi yra verti paminėjimo, ką paprastai darau ypač retai. Jais, daugiausia plastikos chirurgo Gordono lūpomis, atskleidžiamas amerikietiškas mentalitetas, kai svarbiausia yra įstatymai ir taisyklės. Niekada nebuvus JAV, tai gali ir neužkliūti. Aš laimės ten apsilankyti turėjau, tad ne kartą ir ne du kai kuriuose veikėjuose mačiau eilinius statistinius amerikiečius. Tai tinka komedijose ar šiaip paprastuose gyvenimiškuose filmuose.  Kam jie reikalingi šįkart? Greičiausiai įtampos nuėmimui. Nors teigti, kad filmas labai įtemptas, tikrai negaliu.

Nostros įvertinimas – 5/10. Nėr čia ką daugiau ir pridurti. Iš esmės neturiu ką pasakyti apie šį filmą. Už manęs sėdėjo tėvas su +/- 7m. amžiaus sūnumi. Būtent jaunesnei auditorijai „2012“ ir skirčiau, nes jie tokius filmus mato taip, kaip ir reikia – priimdami viską taip, kaip rodoma. Tik tėveliams vargas titrus skaityt, ypač tokias vietas apie krūtinės pasididinimus.