15-asis „Kino pavasaris“ in da haus

Vakar sostinėje startavo jau 15-asis tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ (KP). Jei nežinote, kas tai yra KP, apibūdinti jį bene šmaikščiausiai pavyko vienam mano draugui – snobų džiaugsmas. Tada smagiai pasijuokiau, nes, nepaisant to, kad programose pasitaikydavo tokių šedevrų, kurių, kaip sakoma, nepripūtęs nesuprasi, jame visada rasdavau maždaug 10 filmų, kuriuos visada suvalgydavau labai skaniai. Tačiau šiemet, viena ausimi išgirdęs, kad sekančio festivalio akreditacijas nulems tai, ar sugebėsi einamojo metu atnešti/atsiųsti parašytas publikacijas, pasijuokiau dar labiau.

Žinoma, Lietuva yra toks švogerių kraštas, kuriame chaliavos ieško visi, kas netingi, todėl tikiu, kad festivalio organizatoriai buvo užversti prašymais gauti akreditacijas net iš tokių personų ar leidinių, kurios išvis neraštingos arba eilinę dieną apie kiną nerašytų. Tačiau niekur dar neteko matyti tokio cirko, kad atsiskaitinėti už gautą akreditaciją reikia iškart. Tvarkiau paraiškas didiesiems kino festivaliams Kanuose, Nicoje, Berlyne ar Toronte – nei viename nebuvo tokio dieviško punkto. Žinoma, akredituojantis yra prašoma atsiųsti publikacijas, tačiau tik naųjų akreditacijų suteikimo metu. Tuo tarpu su KP gali būti tokių cirkų, kad gavai akreditaciją, parašei, bet neparodei org. komitetui dar šio festivalio metu – kitiems metams jūsų akreditacija „nakrylos mednym tazam“. Kvepia susireikšminimu.

Kaip ten bebūtų, suru.lt tai negresia. Mes nemėgstame įsipareigoti, esame pernelyg išdidūs ir akreditacijų be reikalo neimame, o meilė kinui visus niuansus padaro nereikšmingais.

Prisėdau kažkurią dieną peržvelgti, ką mums siūlo festivalis šiemet. Pasidariau sąrašėlį. Dėl bendro išsilavinimo sutikrinau su „Metal on Metal“ nario, nevengiančio pakritikuoti kiną, Tomo Ramanausko – Auksarankio rekomendacijomis: