Šio filmo fabula – nelabai įtikinama, bet pusėtinam trileriui lyg ir būtų tinkama. Užpuolimą išgyvenusi damutė nebeskiria žmonių veidų, tad, nors ir matė, nesugebėtų atpažinti užpuoliko. O šį mergina labai domina, mat yra vienintelė gyva jo veiklos liudininkė. Lyg ir viskas tvarkoje, bet „Veidai minioje“ toks primityvus, kad filmo aprašymas ant viršelio yra panašus į intelektualiausią ir sudėtingiausią jo dalį. Kaip atpažinti vyrą, kurio veidas jūsų sąmonėje nuolat kinta? Ogi pagal kaklaraištį. Svarbiausia – jį persipiešti į užrašų knygutę ir blaškytis po miestą demonstratyviai ją iškėlus. Kažkaip vaikiškai persūdyta. Kam perpiešt? Kodėl švarko ir marškinių derinys netinka? Ar batai? Taip persūdyta viskas – ir simpatizuojantis damutei policininkas, ir vyras, pavydintis, kad sekso metu ji mato kitų veidus, ir merginos draugės. Jeigu vietoje kraujo šiame filme iš žaizdų byrėtų gėlytės, jį būtų galima rodyti vietoj teletabių. Bet net ir ten būdavo daugiau intrigos.
3/10
via 3eilutes.lt
prastas filmas, prastas
Paskutinis sakinys ziauriai taiklus ir pakele nuotaika :)))